Slaugos istorijos raida Lietuvoje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Rokiškio ligoninė?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Rokiškio ligoninė?

 „Sesuo yra ligonio draugas. Nepalikite silpno ligonio vieno. Paimkite už rankos, paglostykite. Ateikite su vilties pilnu veidu, gerom akim. Kol dūšia kūne, tol viltis pas Dievą. Kada baigiasi daktaro platus kelias, lieka seselės siauras takelis“.

~ Gailestingoji sesuo V. Monkutė

 Kalbėti apie ankstyvąją slaugos istoriją nėra paprasta, nes tikrosios slaugos istorijos nėra ir ji nėra aiški, be to slaugos istorija neatsiejama nuo bendrosios medicinos istorijos.

Maždaug 4-5 a.po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles. Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias. Iki 16 a. Lietuvoje nebuvo išsimokslinusių gydytojų, ligoninių, sveikatos reikalus tvarkančių įstatymų.

Špitolių gadynė

16 a. prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos – špitolės. Jos buvo išlaikomos iš aukų ir pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto. Špitoles steigė ir administravo vienuolynai ir dvasininkai.

Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui. Prie špitolės užveistas sodas.

Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių – Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. Juos slaugė, gydė kaip mokėjo, laidojo pūvančius kūnus. 1710 m. J. Jarolavičius ir jo 7 padėjėjai užsikrėtė maru ir mirė.

1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje. 1744 m. – didžiausia 150 lovų Gailestingųjų Seserų špitolė, vėliau vadinama Savičiaus špitole.

Špitolėmis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Deja, žmonės čia buvo laikomi gan prastomis sąlygomis.  Špitolėse būdavo ankšta, nuolat grėsė gaisro pavojus, žmonės būdavo prastai maitinami, ligoniai su ašaromis skųsdavosi apie patiriamas skriaudas. Didelę špitolių pajamų dalį pasisavindavo dvasininkai.

Jei pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, kaip Martynas Dušnickis, vėliau Valentinas iš Pilzeno, tai vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai, be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingom infekcijom. Akušerėmis galėdavo dirbti tik moterys, praėjusios klebono patikrinimą ir instruktažą apie religines apeigas. Tad dvasininkai špitoles labiau išnaudojo kaip priemonę kovai su ateizmu ir reformacija.

Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m. Medicinos draugija.

1796 metais valdžios organų potvarkiu buvo įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių – špitolių laikotarpis ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje. Čia buvo įkurtas gimdymo, veneros ligų, senukų bei invalidų skyriai. Joje dirbo vienas gydytojas, vienas vaistininkas, trys chirurgai barzdaskučiai, aštuoni sanitarai ir kt.

Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų. Teorinius dalykus dėstė gydytojas, o praktinius akušerė.

1865 m. Vilniuje įkurta felčerių mokykla, o 1880 m. – akušerių mokykla, į kurią buvo priimama tik po 15-20 mergaičių, o mokslas trukdavo 2-3 metus.

Gailestingųjų seserų laikotarpis

1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas. 1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse. Taikos metu ši organizacija rūpinosi slaugytojų rengimo kursų organizavimu. 1895 m. Vilniuje, o 1897 m. Kaune buvo surengti pirmieji gailestingųjų seserų kursai, kuriuose buvo dėstoma rusų kalba ir į šiuos kursus stodavo dažniausiai ne lietuvių tautybės merginos.

Paul0009

Gailestingoji sesuo Paulina Gilytė – mano močiutė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų. 1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama. Vėliau nutarta į kursus priimti merginas, turinčias nors 2 klasių gimnazijos mokslo, tačiau kai kurios mokinės mokėjo tik skaityti. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija sugriežtino atranką į gailestingųjų seserų kursus, mokslas buvo pratęstas iki 6 mėnesių.

1920 m. vasario 16 d. iš Panevėžio atvykęs gyd. Pranas Mažylis skiriamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu ir imasi organizuoti gailestingųjų seserų kursus. Nuo 1921 m.gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. – iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą. P. Mažylis pats sudarinėjo programas, ieškojo dėstytojų, gaminosi mokymo priemones, rinko kursų klausytojus. Stojančiosios mokytis turėjo būti sąžiningos, mėgti savo darbą, būti atsidavusios, pasišventusios. Pirmenybė buvo teikiama baigusioms gimnazijas. „Seserys turi mokėti atlikti visą ligoninės darbą, be to tvarkyti kambarius, ligonio lovą, teikti ligoniams įvairias paslaugas“, teigė mokyklos vadovas.

Visas mokslas ir išlaikymas buvo nemokamas. Kursantėms buvo skiriamas butas Raudonojo Kryžiaus ar ligoninės bendrabutyje. Kursų klausytojos rytais dirbdavo ligoninėje, o kasdien po 2-4 val. po pietų klausėsi teorijos paskaitų. Įstojus mokytis buvo nustatytas bandomasis laikotarpis – tai pirmieji 6 mokslo mėnesiai. Per tą laikotarpį pedagogų taryba turėjo įsitikinti ar kursantė yra tinkama pasirinktai profesijai, ar pakankamai stiprių nervų, ar turi reikiamų dvasinių savybių. Nemažai merginų šių bandymų neišlaikydavo. Nuo pat pirmųjų dienų kursantės privalėjo atlikti praktiką. Net 9 mėn. joms tekdavo dirbti chirurgijos ir terapijos palatose, 1-1,5 mėn. skirta susipažinti su virtuvės ir raštinės darbu, 2 mėn. – dirbti motinos ir vaiko sveikatos centruose, prieglaudose ir kitose įstaigose.

Nuo 1934 metų Lietuvoje veikė dvi gailestingųjų seserų mokyklos – Kauno ir Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėse. XX amžiaus pradžioje Vilniuje atsirado ir privačios slaugos mokyklos. Viena iš jų – gydytojo G. Romo masažuotojų mokykla.

1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė. 1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio išleisti tik keturi numeriai, jo leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Organizaciją globojo prezidento žmona S. Smetonienė. Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų. Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone. Gavusios daug žinių, jas perteikė Lietuvos gailestingosioms seserims.

gailestingoji

Nuo 1920 m. iki 1944 m. išleistos 24 laidos, parengta 630 gailestingųjų seserų. Sėkmingai išlaikiusios egzaminus, absolventės gaudavo Raudonojo Kryžiaus draugijos pažymėjimą, liudijantį apie gailestingosios sesers kvalifikacijos suteikimą. 1944 m. baigėsi labai svarbus, pamatinis gailestingųjų seserų rengimo laikotarpis ir prasidėjo medicinos seserų rengimas.

Medicinos seserų rengimas

Po gailestingųjų seserų rengimo, 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje. Ją baigė 56 medicinos seserys.

Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus. Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo. Medicinos sesuo buvo pilnai priklausoma nuo gydytojo, talkino jam, negalėjo reikšti savo nuomonės dėl ligonio sveikatos būklės, neturėjo galimybės ligonio mokyti, jam patarti.

Asmenims, baigusiems 8 vidurinės mokyklos klases mokslas trukdavo 2m.10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą – 1 m. 10 mėn.

Vėliau medicinos mokyklos tobulėjo, kilo į aukštesnį išsilavinimo lygį. 1991 m. medicinos mokyklos tampa aukštesniosiomis medicinos mokyklomis, keičiasi reikalavimai studijų programoms.

1996 -1998 m. Seime priėmus naujus įstatymus ir kitus teisės aktus, Lietuvos aukštesniosios medicinos mokyklos pasiruošė dar vienam, svarbiam naujam etapui – akreditacijai dėl aukštosios mokyklos (kolegijos) statuso. Šiame procese buvo vertinamas dėstytojų profesionalumas, studijų programų kokybė, mokomosios ir vaizdinės priemonės.

Slaugytojų rengimas

1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą. Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją. Medicinos seserų rengimo programa buvo per daug medikalizuota, nebeatitiko naujų visuomenės poreikių.

1990 m. Kauno Medicinos Akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą ir vykdydama Lietuvos, Latvijos ir Estijos regioninio specialistų pasitarimo rekomendacijas, kreipėsi į Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai –50 medicinos seserų. Mokymo programa buvo parengta pagal Lenkijos universitetinių ir medicinos akademijų Slaugos fakultetų patirtį. Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa – slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius. Šis universitetas siekė  ne tik paruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, bet ir taikyti mokslo žinias praktikoje, jas platinti, plėtoti slaugą kaip mokslą, kuris Lietuvoje žengė pirmuosius savo žingsnius.

Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes. Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų. Todėl, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (Žin., 1999, Nr. 47-1498), medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervadinti bendrosios praktikos slaugytojais. Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti  Podilominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias – išlyginamąsias programas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir gebėjimus, o taip pat  buvo parengtos tobulinimosi programos, suteikiančios naujus slaugos teorijų pagrindus. Tokiu būdu anksčiau baigę studijas slaugos specialistai tapo apsaugoti nuo diskriminavimo naujų slaugytojų atžvilgiu.

Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai. O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose – kolegijose bei universitetuose. Pradedant 2007 m. baigę šią studijų programą įgyja ne tik profesinę kvalifikaciją, bet ir profesinio bakalauro laipsnį.

Tad žvelgiant istoriškai, slaugymas yra viena seniausių veiklų pasaulyje, apibūdinama kaip altruistinė globa bei priežiūra, taip reikalinga žmonėms, tačiau slauga kaip mokslas yra vienas jauniausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, žengiantis sparčius žingsnius tiek rengiant profesionalius slaugytojus, tiek slaugos tyrinėtojus, tiek slaugos mokslininkus.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s