Smurtas prieš vaikus. Slaugytojo vaidmuo.

 Liūdna, tačiau vos ne kasdien tenka išgirsti per masines informavimo priemones apie tėvų ar globėjų skriaudžiamus, mušamus, žalojamus vaikus, ne pirmą kartą išgirstame apie nužudytus ką tik gimusius naujagimius.

Pagal oficialią statistiką, pateiktą Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, 2013 metais buvo nustatyti 69 smurto prieš vaikus atvejai – iš jų 50 psichologinio smurto atvejų ir 19 fizinio smurto atvejų. Taip pat nustatyti 32 vaiko nepriežiūros atvejai. Seksualinio smurto prieš vaikus 2013 metais nenustatyta. Tai oficialūs skaičiai, tačiau tikėtina, kad realybėje šie skaičiai yra žymiai didesni. Dažnai netinkamas tėvų ar globėjų elgesys su vaiku pastebimas per vėlai, jam atsidūrus gydymo įstaigoje, vaikui neapsikentus ir pabėgus iš namų ar net savanoriškai pasitraukus iš gyvenimo.

va

Vaikų slaugytojai, ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų slaugytojai neretai pirmieji pastebi apleistus, neprižiūrėtus vaikus, šeimas, auginančias vaikus netinkamose asocialiuose sąlygose, tėvus, linkusias žaloti savo atžalas. Glaudus mokytojo, socialinio darbuotojo ir mokyklos slaugytojos bendradarbiavimas gali padėti laiku atskleisti smurto prieš vaikus atvejų, ypač kai pastebimi vaiko elgesio ir sveikatos pokyčiai. Įvykus didesnei traumai dauguma tėvų kreipiasi į gydymo įstaigą. Vaikų gydytojai ir slaugytojai dažnai geba atskirti tyčinę traumą nuo atsitiktinės ir kilus įtarimui praneša apie tai teisėsaugos pareigūnams bei vaikių teisių apsaugos tarnybai.

Jei besilaukianti moteris nesilanko gydymo įstaigoje, nesirūpina naujagimio kraiteliu ar net slepia savo nėštumą, tai turėtų kelti susirūpinimą. Slaugytojas, lankydamas naujagimius namuose, turėtų atkreipti dėmesį ne tik į aplinką, kurioje vaikas gyvena, bet ir į motinos emocinę būseną, psichologinį pasirengimą rūpintis savo vaiku ir jei reikia pasiūlyti specialistų pagalbą. Jaunoms mamoms dažnai pritrūksta žinių apie teisingą vaiko priežiūrą, dėl neišsimiegojimo, pervargimo jauni tėvai dažniau netenka kantrybės, vienišos mamos gali stipriau išgyventi pogimdyvinį stresą. Šie veiksniai gali tapti rizikos faktoriais netinkamam elgesiui su vaiku šeimoje.

Kas yra smurtas prieš vaikus?

Smurtas prieš vaikus – tai vaiko fizinis ar emocinis sužeidimas, seksualinė prievarta, vaiko apleidimas, nesirūpinimas, kas kelia realią ar potencialią žalą jo sveikatai, orumui, vystymuisi bei išlikimui.

Kokios yra smurto rūšys?

Fizinis smurtas – tai impulsyvi reakcija į aplinkos stresorius, kurios metu smurtautojas sukelia vaikui fizinį sužalojimą. Tai gali būti nubrozdinimas, kaulų lūžiai ar net smegenų pakenkimas.

Emocinis smurtas – šį smurtą atskleisti ne visada yra lengva. Jo metu iš vaiko atimami jam būtini emociniai poreikiai – meilė ir prisirišimas, auklėjimas ir teigiamas dėmesys. Emocinio smurto metu tėvai vaiką atstumia, terorizuoja, verbaliai įžeidinėja ir siekia sunaikinti vaiko savigarbą bei pasitikėjimą savimi. Šis smurtas būdingesnis tėvams, kurie turi mažai žinių apie vaikų vystymąsį bei augimą – tikisi, kad vaikai ne pagal savo amžių suprastų juos ar net imtųsi tėvų pareigų šeimoje.

Seksualinis smurtas – šis smurtas mažiau paplitęs nei anksčiau minėtieji. Mergaitės iki 18 metų dažniau seksualiai išnaudojamos nei berniukai. Seksualinis smurtas apibrėžiamas kaip bet koks seksualinis kontaktas ar bandymas užmegzti kontaktą tarp suaugusiojo ir vaiko, kai suaugusysis siekia sekualinio pasitenkinimo ar finansinės naudos, o taip pat šiam smurtui priskiriami vaiko sužalojimai, susiję su seksualine veikla. Paprastai smurtautojas būna vyras, tačiau pasitaiko ir moterų. Seksualiai smurtauti prieš savo vaiką gali vienas iš tėvų, tačiau gali dalyvauti ir partneris.

Vaiko apleidimas – tai nesugebėjimas patenkinti vaiko minimalių fizinių poreikių ir/ar netinkama vaiko priežiūra, atsižvelgiant į jo amžių bei išsivystymą. Minimalūs fiziniai poreikiai – tai maistas, pastogė, drabužiai ir šiluma. Jei vaikas turi sveikatos problemų, tėvai privalo lankytis pas gydytoją, vykdyti jo gydymo planą, aprūpinti vaistais. Apleistas vaikas gali būti per mažo ūgio ir svorio, turėti parazitų, dėvėti nešvarius rūbus, nuo jo gali sklisti nemalonus kvapas, vaikas gali būti alkanas.

Kartais tėvai ar globėjai imituoja vaikui Miunchauzeno sindromą (Munchausen syndrome by proxy ), tai situacija, kai tėvai sukelia ar sufabrikuoja vaikui ligą. Vaikui atliekami nereikalingi medicininiai tyrimai, vaikas be reikalo gydomas, o tai vėliau baigiasi hospitalizacija, tikra liga ir net mirtimi. Šis sindromas būdingesnis yra mamoms, turinčioms šiek tiek medicininių žinių iš studijų ar interneto. Jos sukuria vaiko ligos istoriją, sufabrikuoja tyrimų rezultatus, siekia, kad vaikas kuo ilgiau būtų ligoninėje. Tokios mamos aplanko daugybę specialistų ir įstaigų. Mamos pasakojama vaiko ligos istorija kiekvienu atveju šiek tiek skiriasi. Jei ji lieka su vaiku ligoninėje, tai turi daugiau galimybių įdėti kažko vaikui į maistą ar kitaip iškraipyti tyrimų rezultatus. Tokiu atveju ligoninės personalas turėtų būti ypač akylus.

Kūdikių sukrėtimo sindromas – kai naujagimis ar kūdikis stipriai ir ilgai kratomas, jam gali atsirasti smegenų struktūros pakenkimų. Tai dažniausiai nutinka kūdikiams iki 2 mėnesių, tačiau gali nutikti ir vaikams iki 2 metų. Išoriškai apžiūrint tokį vaiką, galime nieko ir nepamatyti. Vaikui gali sumažėti apetitas, reakcija į garsą, vaizdą, gali atsirasti traukulių. Kompiuterinio tomografo ar magnetinio rezonanso tyrimo metu galime aptikti subduralinę hematomą ar kitą pakraujavimą kaukolėje, gali atsirasti vienos ar abiejų tinklainių hemoragijos. Kad kūdikis buvo kratomas, įtarimus dar labiau sustiprins, prasta vaiko higiena, daugybinės mėlynės ant kūno, anksčiau buvę kaulų lūžiai.

Tokie sužalojimai būdingesni jaunų tėvų vaikams, kurie dėl žinių stokos ar nesugebėjimo valdyti savo pykčio priepuolius, purto savo vaikus. Šioje srityje didelį darbą galėtų nuveikti slaugytojai, dirbantys su naujagimiais. Būtina kuo daugiau kalbėti ir aiškinti tėvams apie kūdikių sukrėtimo sindromą, mokyti nuraminti savo kūdikius bei valdytis vaikui pravirkus.

Kas tie smurtautojai prieš vaikus?

Smurtautojai prieš vaikus dažnai būna patys patyrę ar matę smurtą savo šeimoje. Dažniausiai jie turi nepakankamai žinių apie normalų vaiko augimą ir vystymąsį, būdingi silpni socialiniai ryšiai, gali būti labai jauni, jaustis atstumti ar izoliuoti visuomenės, gyventi nepasiturinčiai ar žemiau skurdo ribos. Jie dažnai yra savimi nepasitikintys, sunkiai valdo pykčio priepuolius, nesugeba tinkamai auklėti savo vaiko. Būna, kad tėvai labai laukia savo kūdikio nėštumo metu, tačiau jam atsiradus, vaiką auginti pasidaro per sunkus darbas, slegia atsakomybė ir kamuoja stresas.

Tėvai gali imti smurtauti prieš vaiką, kuris atsirado dėl „nepageidaujamo nėštumo“ ar atsitiktinių lytinių santykių ne su tuo žmogumi. Vaikas gali tapti atpirkimo ožiu, siekiant išlieti savo pyktį ant to asmens dėl kurio jis atsirado.

Taip pat tėvai gali imti smurtauti prieš savo vaiką, jei nuo pat gimimo tarp mamos ir naujagimio yra silpnas tarpusavio ryšys, kai mama nerodo susidomėjimo savo vaiku. Tai gali nutikti kai naujagimis gimsta per anksti, kai gimsta iš karto keli vaikai, vaikas gimsta su apsigimimu ar sunkia liga ir ilgiau būna ligoninėje.

Šeimos nariai gali imti smurtauti prieš savo vaikus ištikus krizei šeimoje – netekus artimo žmogaus, skiriantis sutuoktiniams, iškilus finansiniams sunkumams, praradus darbą ar namus. O taip pat smurtas šeimoje gali atsirasti dėl tėvų psichinių ar fizinių ligų, alkoholio ir/ar narkotikų vartojimo.

Sužalojimo mechanizmai ir slaugytojo vaidmuo

Slaugytojai priėmimo skyriuje, o vėliau ir specializuotame skyriuje dažnai patys pirmieji įdėmiai apžiūri vaiką nuo galvos iki pirštų galiukų. Kiekvienas slaugytojas turi turėti savyje „įtarimo krislelį‘, kai apžiūri traumą patyrusį ar kitaip sužalotą vaiką. Įtarimus patvirtins arba išsklaidys glaudus bendravimas su tėvais, išsami vaiko apžiūra, o taip pat slaugytojo profesinė patirtis ir žinios.

Labai svarbu vaiko sužalojimus tiksliai aprašyti. Aprašykite tiksliai sužalojimo dydį, gylį ir lokalizaciją. Kaip atskaitos taškus naudokite bambą, kaulus (pavyzdžiui, 10 cm į dešinę nuo bambos), galite naudotis laikrodžio ceferblato ar kompaso principu.

Išsami apžiūra padės atskirti atsitiktinę traumą nuo tyčinės, sukeltos suaugusiojo žmogaus. Nudegimai, atsiradę vaikui netyčia apsiplikius karštu vandeniu, ir tyčiniai vaiko nuplikimai bus visiškai skirtingi. Tyčia įmerkus vaiko koją ar ranką į karštą vandenį atsiranda nudegiminė „kojinė ar pirštinė“ su aiškia demarkacijos linija, iki kur galūnė buvo laikoma. Vyresniems vaikams gali matytis „trikojo“ efektas nudegimo vietoje, jis atsiranda  vaikui priešinantis ir bandant ištraukti galūnę iš karšto vandens.

Netyčia vaikas gali užlipti ant nuorūkos, ar įropoti nusidegindamas veidą ar ranką ir greitai atsitraukti. Jei nudegimai kitose vietose ir jų ne vienas, galima įtarti tyčinį vaiko nudeginimą.

Kitas vaiko sužalojimas – įkandimo žymės. Tai elipsės ar kiaušinio formos dėminės kraujosrūvos, odos nusitrynimas ar įdrėskimas. Gali matytis dantų žymės. Įkandimai vaiko kūne gali byloti apie seksualinę prievartą, tad būtina tokį vaiką išsamiau apžiūrėti, jei įmanoma surinkti kuo daugiau informacijos iš pačio vaiko.

Seksualinė prievarta gali pasireikšti įvairiom formom. Tiek oraline, tiek analine forma, su penetracija ar be. Tokio tipo prievarta pasireiškia įvairiuose socioekonominiuose lygiuose. Aukų žaizdos yra kruopščiai slepiamos, o slaugytojui prireiks gerų įgūdžių ir gerų anatomijos bei fiziologijos žinių atpažinti seksualinio smurto žymes. Svarbu pažymėti, kad mergaičių mergystės plėvės sužalojimas yra sunkus sužeidimas, tačiau greit išnykstantis. Pavyzdžiui, iki lytinio brendimo petechijos aplink mergystės plėvę po jos sužalojimo išnyksta per 48 valandas, lytinio brendimo metu per 72 valandas po seksualinio išpuolio. Tad šiuo atveju savalaikis vaiko ištyrimas ypač svarbus nustatant seksualinio smurto atvejį.

Jei vaikas užsikrėtė lytiniu keliu plintančia liga, taip pat galime įtarti apie esančią seksualinę prievartą. Vaikai dažnai pasako tiesą, nepaisant kaip besigintų jo tėvai ar globėjai.

Slaugytojo pareiga nėra įrodyti buvo ar nebuvo smurtaujama prieš vaiką, tačiau savo įtarimais būtina pasidalyti su gydytojais ir kitomis kolegomis. Apie tam tikrus atvejus būtina informuoti teisėsaugos ir vaikų teisių apsaugos pareigūnus. Tai:

  • Vaiko bandymas nusižudyti
  • Abejotina tėvų ar globėjų pasakojama istorija
  • Dažnas vaiko atvykimas į priėmimo skyrių dėl traumų
  • Daugybiniai įvairių gyjimo stadijų vaiko sužalojimai
  • Prasta vaiko mityba ar dehidratacija
  • Neįprastos formos sužalojimai ( rankos ar bato žymės ant vaiko kūno)
  • Seksualinio išpuolio požymiai
  • Apleisto vaiko požymiai (aprengtas ne pagal sezoną, nešvarus, su parazitais vaikas)
  • Narkotikų vartojimas
  • Medicininio personalo pastebėtas emocinis smurtas prieš vaiką.

Smurtavimas prieš vaikus yra opi socialinė problema, kuri turi tęstinumą – verbalinis smurtas gali virsti fiziniu, vaiko apleidimas gali peraugti į emocinį smurtą. Pats vaikas gali nesuprasti, jog su juo elgiamasi netinkamai, o smurtaujantys tėvai jaustis nepajėgūs susidoroti su juos ištikusia krize. Šiai ydingai grandinei nutraukti reikalingi profesionalūs socialiniai bei medicinos darbuotojai, psichologai bei vaiko ir šeimos gerovei dirbanti šalies valdžia. Juolab, jog tarptautinės studijos rodo, jog smurtas prieš vaikus ir skurdas šeimoje glaudžiai susiję.

Literatūra:

C. Lyden Uncovering child abuse, Critical care insider, 2011

M. Ecker Innocence interrupted, Nurseweek, 2001

ELTA

http://www.vaikoteises.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s