Pacientų fizinis suvaržymas

 Įsivaizduokite situaciją – 80 metų silpnai prigirdintis ir silpnai matantis senukas perkeliamas į intensyvios terapijos skyrių, kur jam būtina atlikti kraujo transfuziją. Po kurio laiko pacientas pasidaro neramus, nepatenkintas, ima triukšmauti, išsiplėšia intraveninį kateterį ir šaukiasi artimųjų pagalbos. Medicinos personalas nusprendžia, jog pacientas tokiu savo elgesiu kelia grėsmę sau ir kitiems, kraujo transfuzija jam būtina, tad pacientui suleidžiami raminamieji ir jis pririšamas.

Ar paciento fizinis suvaržymas visada geriausia išeitis? Ar etiška apriboti paciento laisvę?  Tad apie tai šiek tiek plačiau.

 soft_restraints

Galima išskirti du paciento suvaržymus:

  • Cheminį – naudojami vaistai, kurie apriboja paciento laisvę arba kontroliuoja jo elgesį;
  • Fizinį – naudojamas manualinis metodas ar įrenginys, kuris tvirtinamas prie paciento kūno ir riboja paciento judesių laisvę ar neleidžia pasiekti savo kūno įprastiniu būdu ir jį supančios aplinkos.

Tyrimai rodo, jog intensyviosios terapijos skyriuose fiziniai apribojimai taikomi 6%-17% suaugusių pacientų. 65 metų ir vyresni pacientai fiksuojami dar dažniau – jų sudaro 18%-22% visų pacientų.  Slaugos namuose nuolat rišami apie 15% gyventojų. Pastebėta, jog ligoninėse vyresnio amžiaus pacientams fiziniai apribojimai taikomi dažniau. Jiems dažniau pasireiškia elgesio pakitimai – nerimas, sujaudinimas, dezorientacija. Dėl šių elgesio pakitimų sunku būna atlikti medicinines intervencijas bei gydyti ir slaugyti.

Pagal pacientų neadekvatų elgesį, pacientai gali būti suskirstomas į 4 grupes:

  • Bėgliai
  • Pagalbos ieškotojai
  • Dezorganizuoti
  • Nesaugūs

Intensyvios terapijos skyriuose dažniausiai būdingi dezorganizuoto elgesio pacientai. Jie  būna dezorientuoti, sutrikę, atsisako valgyti ar gerti pakankamai skysčių, ima šlapintis ar tuštintis lovoje. Būdingas nelogiškas mąstymas, sunkiai atrandamas verbalinis atsakas. Gali tapti agresyvūs, sujaudinti, manoma, jog tai dėl baimės, o ne todėl, jog jie nesupranta, kas jiems sakoma. Tokiems pacientams reikalinga ypatinga priežiūra, deja, tai ne visada įmanoma, tad tokie pacientai dažniausiai fiksuojami lovoje.

Fizinio apribojimo priemonės

Dažniausiai naudojamos šios fizinės apribojimo priemonės:

  • Riešų ir čiurnų apyrankės
  • Juostos ir diržai
  • Tramdomieji marškiniai ir liemenės
  • Kumštinės pirštinės – paciento visi penki pirštai atsiduria vienoje „kišenėje“.
  • Lovos su „grotomis“ ir paklodės ar puspaklodės.

Fizinio apribojimo priežastys 

Vyresnio amžiaus pacientai sveikatos priežiūros įstaigose yra dažniau fiziškai apribojimai. Tai ypač dažnai pasitaiko jei:

  • Pacientui sutrikęs judėjimas ar yra pasitaikę nukristi
  • Pacientas sunkiai serga ar turi daugybę ligų
  • Pacientui yra susilpnėjusi kognityvinė funkcija
  • Pacientas turi fizinę negalią ar būdinga tam tikra kūno poza dėl pakenkimo
  • Pacientas serga psichine liga
  • Neseniai atlikta chirurginė operacija
  • Paciento judesius riboja mediciniai įrenginiai ar priemonės (lašinami intraveniniai vaistai, pacientas ventiliuojamas ir kt.)
  • Yra slaugytojų, kurie mano, kad vyresnio amžiaus pacientus būtina fiksuoti arba taikyti jiems cheminį suvaržymą.

Tyrimai parodė, kad medicinos personalo požiūris dažnai lemia, kaip dažnai pacientai bus fiziškai suvaržyti. Štai dažniausios priežastys, anot sveikatos priežiūros darbuotojų, kodėl pacientai yra fiksuojami:

    1. Siekiant apsaugoti pacientus nuo kritimo ir susižalojimo. Tai viena dažniausių fizinio apribojimo priežasčių.
    2. Siekiant kad pacientas netrukdytų vykdyti gydymo planą. Pavyzdžiui, kad pacientas neišsitrauktų intubacinio vamzdelio. Tačiau tyrimai rodo, jog 63%­89% pacientų, kurie patys ekstubavosi, nebuvo reikalinga iš naujo intubuoti. Šis faktas rodo, jog intubuotus pacientus pagal galimybes reikia stengtis kuo anksčiau ekstubuoti, nes uždelsimas gali sukelti pacientui sujaudinimą, o tai yra dažna priežastis pacientą fiksuoti.
    3. Siekiant apsaugoti pacientui taikomas medicinines priemones – intravenines pompas, kateterius, šlapimo pūslės kateterius, tvarsčius, drenus.
    4. Siekiant sukontroliuot nepageidaujamą paciento elgesį – sujaudinimą, agresyvumą, nesiorientavimą aplinkoje ir vietoje. Kai kurios sunkios ligos, kaip sepsis, gali išprovokuoti pakitusį pacientų elgesį. Diskomfortas, chirurginės ir diagnostinės procedūros, nerimas, miego trūkumas gali sukelti pacientų sujaudinimą. Toks pacientas gali tapti agresyvus, nesiorientuojantis, priešintis gydymui ir slaugymui, išsitraukti visus įmanomus kateterius.

Fizinio suvaržymo komplikacijos

Taikant pacientams fizinius suvaržymus sveikatos priežiūros darbuotojams derėtų nepamiršti komplikacijų riziką, susijusią su pacientų fiksavimu. Komplikacijos gali būti trumpalaikės ir sunkios ar negrįžtamos.

Prie trumpalaikių komplikacijų priskiriama:

  • Hipertermija
  • Šlapimo ir išmatų nelaikymas
  • Vidurių užkietėjimas
  • Sumažėjęs apetitas
  • Pragulos
  • Raumenų silpnumas
  • Nervų ar sąnarių pakenkimas
  • Didesnė rizika užsikrėsti hospitaline infekcija
  • Pneumonija ir kvėpavimo komplikacijos

Naudojant fizinius suvaržymus ilgą laiką, blogėja ligos išeitys, ilgėja gulėjimo ligoninėje laikas. Prie sunkių komplikacijų priskiriama:

  • Spiralinis nejudrumas (iš angl.klb – spiraling immobility) – tai procesas, kai siekiant apsaugoti senus žmones nuo kritimo, jie fiziškai suvaržomi. Po ilgalaikio suvaržymo, žmogus nebegali vaikščioti. Tai gali sukelti raumenų silpnumą, sąnarių kontraktūras, judrumo sumažėjimą, kaulų masės mažėjimą, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimus. Du ar daugiau šių simptomų predisponuoja vyresnio amžiaus žmonių nukritimus.
  • Pririšti pacientai gali pasismaugti, taip pat jiems gali išsivystyti inkstų funkcijos nepakankamumas, pečių nervinio rezginio pakenkimas, pažastinės venos trombozė ir neuropatija dėl spaudimo jėgos.
  • Hipoksinė encefalopatija
  • Dekondicija – tai sudėtingas  procesas, kuris lemia daugybę žmogaus fiziologinių pakitimų dėl ilgo gulėjimo ligos metu, neaktyvumo ar pasyvaus gyvenimo būdo. Tai pasireiškia pakitusia protine veikla, nesugebėjimo atlikti įprastinius darbus, mažėja raumenų masė, raumenų jėga, raumenys trumpėja, atsiranda kojų silpnumas.
  • Mirtis dėl pasismaugimo – fiksuoti pacientai būna neramūs, blaškosi, nekontroliuoja savo judesių, tad svarbu tokius pacientus nuolat prižiūrėti, kad neįkištų galvos tarp lovos grotų, lovos čiužinio ir neįvyktų skaudi nelaimė.

Fizinis suvaržymas be abejonės sukelia ir neigiamą psichologinį poveikį pacientams. Tai:

  • Pyktis
  • Agresyvumas
  • Demoralizacija
  • Pažeminimas
  • Infantilumo jausmas
  • Žema savivertė
  • Depresija
  • Susilpnėjusios socialinės funkcijos ir socialinė izoliacija.

Kaip slaugyti pririštą pacientą?

Prieš fiksuodami pacientą, stenkitės kuo anksčiau išsiaiškinti ir „pamatyti“, kas sukėlė paciento nerimą, pakitusį elgesį. Neretai paciento sujaudinimą sukelia šlapimo susilaikymas, nepatogi endotrachėjinio vamzdelio padėtis, skausmas, neišsimiegojimas, netinkamas apšvietimas, kuris kelia įvairias asociacijas, baimes.

Jei vis dėlto pacientą nutarta fiziškai suvaržyti, tuomet reikėtų pasirinkti mažiausiai pacientą ribojantį suvaržymą. Apie paciento fiksavimą būtina pažymėti slaugos istorijoje. Kas 15 minučių patikrinkite paciento kraujotaką. Rekomenduojama kas 2 val patikrinti, ar tikrai pacientui būtinas suvaržymas, užtikrinti, kad būtų patenkinti pagrindiniai paciento poreikiai – šlapinimasis, tuštinimasis, valgymas ir gėrimas. Taip pat stebėkite pacientą, ar neišsivystė komplikacijos, susijusios su fiksavimu. Paciento suvaržymas turėtų trukti ne ilgiau kaip 4 val.

Jei pacientui leidžiami nuskausminamieji, raminamieji ar neuroleptikai, skausmo, nerimo ar psichinių sutrikimų malšinimui, svarbu šių vaistų nepadauginti. Jų reikia tik tiek, kad būtų įmanoma pasirinkti švelnesnį paciento fizinį suvaržymą arba jo visai atsisakyti.

Jei pacientas intubuotas, pagal galimybes stenkitės, kuo anksčiau jį ekstubuoti.

Įtraukite į neramaus paciento slaugymą ir šeimos narius. Pažįstami veidai, balsai, artimųjų parama ir įtikinimas, kad jam tikrai reikalingas gydymas, daugelį pacientų veikia raminančiai.

Paveikslėlis iš interneto platybių, kaip teisingai fiksuoti neramų pacientą.

Paveikslėlis iš interneto platybių, kaip teisingai fiksuoti neramų pacientą.

Rišti ar nerišti – etinė dilema

Naudojant pacientams fizinius suvaržymus, medicinos darbuotojai susiduria su etine dilema. Kaip paciento fizinis suvaržymas įtakoja autonomijos, gėrio siekimo ir nepakenkimo pagrindinius etinius principus?

Suvaržymas panaikina paciento autonomiją ir laisvę. Medicinos darbuotojas nusprendžia, jog pacientas kenkia ar gali pakenkti sau ir aplinkiniams, todėl jis suvaržomas fiziškai. Medicinos darbuotojas mano, kad tai šiuo metu geriausias sprendimas jo pacientui, tad iš jo atimama autonomija. Specialistai gali atimti paciento autonomiją, kad užtikrintų jo saugumą.

Pagrindinis beneficijos aspektas – medicinos darbuotojo veiksmai privalo būti terapeutiniai ir prisidėti prie paciento gerovės. Tačiau trūksta įrodymų, kad paciento fizinis suvaržymas turėtų kokių nors terapeutinių poveikių. Tad specialistui lieka apsispręsti, kokiu etiniu principu jis vadovausis kiekvienoje situacijoje.

Nepakenkimo principas skelbia, jog nevalia pacientams kenkti. Fiziniai suvaržymai kaip minėta anksčiau, sukelia nemaža komplikacijų ir net gi gali baigtis mirtimi, ypač kai fizinis suvaržymas naudojamas kartu su cheminiu suvaržymu. Paciento fiksavimas sukelia ne tik fizinius sužalojimus, bet ir emocinius. Pats procesas gali tapti traumuojančia patirtimi, ypač jei pacientas praeityje buvo susidūręs su fizine ar seksualine prievarta.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s