Apie žmogaus kūno temperatūrą. Karščiuojančio paciento slauga.

Kūno temperatūra – tai kūno šilumos bei medžiagų apykaitos aktyvumo balanso skaitinė išraiška. Temperatūra gali būti vienas pagrindinių žmogaus sveikatos rodiklių.

Temperatūros matavimas slaugytojams yra įprastinė procedūra. Jos pagalba galima nustatyti infekciją, pažeidimą, šoką, ovuliaciją, reakciją į medikamentus ar medicinines procedūras. Normali kūno temperatūra gali būti potencialiai teigiamas požymis, jog pacientas neserga, jam nėra infekcijos, traumos, o kūno ląstelėse, audiniuose bei organuose vyksta normali medžiagų apykaita.

Temperatūros reguliavimas

Dėka smegenyse hipotalame (pagumburyje) esančio termoreguliacijos centro žmogaus temperatūra yra gana stabili ir nepriklauso nuo aplinkos temperatūros. Šis termoreguliacijos centras reaguoja į žmogaus kraujo temperatūrą. Nukritus kūno temperatūrai žemiau normos, šis centras nerviniais impulsais verčia odos kraujagysles susitraukti. Tuomet oda pašiurpsta, pasišiaušia odos plaukai ir taip prie odos sulaikomas izoliuojantis oro sluoksnis. Taupoma šiluma. Jei temperatūra krenta toliau, tuomet siunčiami nerviniai impulsai į griaučių raumenis ir prasideda drebulys, jo metu gaminasi šiluma ir pamažu kyla kūno temperatūra iki 37°C.

Pakilus kūno temperatūrai aukščiau už normalią, termoreguliacijos centras priverčia odos kraujagysles išsiplėsti, tuomet daugiau šilumos išskiriama į aplinką. Be to, suaktyvinamos prakaito liaukos, prakaitavimas taip pat sumažina temperatūrą. Pamažu kūno temepratūra sumažėja iki 37°C.

Kai kūno temperatūra normali, termoreguliacijos centras „ilsisi“.

Temperatūros normos

Jos gali būti labai skirtingos. Kūno temperatūra priklauso nuo lyties, amžiaus bei aplinkos poveikio. Paprastai moterų kūno temperatūra yra aukštesnė nei vyrų, o ypač ovuliacijos, nėštumo metu dėl didesnio progesterono kiekio. Vyresnio amžiaus žmonių temperatūra paprastai yra žemesnė nei kūdikių. Temperatūrą taip pat gali nulemti stiprios emocijos, stresas, depresija, medžiagų apykaitos sutrikimai, vėžys, vaistai bei medicininės ar chirurginės intervencijos.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, laikoma, jog normali žmogaus temperatūra yra:

  • burnoje nuo 36,1-37,5°C;
  • ausies landoje (timpaninė temperatūra) – 36,3-38°C;
  • tiesiojoje žarnoje – 36,6-38°C,
  • pažastyje – 35,5-36,3°C.

Kūno branduolinė temperatūra yra vidinė temperatūra matuojama širdies ar pilvo ermėse.

Temperatūros pokyčiai

Kūnas gali pakęsti trumpalaikius hipotermijos ar hipertermijos periodus, tačiau ilgesni ekstremalūs kūno temperatūros pokyčiai gali sukelti sisteminius audinių bei organų pažeidimus ir baigtis mirtimi. Jei žmogui yra hipotermija, jo kūnas bandys pagaminti šilumą drebėdamas. Hipotermija prasideda nukritus kūno temperatūrai ties 35°C padala, o pasiekus 32,7°C, žmogus netenka sąmonės. Nukritus kūno temepratūrai žemiau 35°C, visada reikalinga skubi medicininė pagalba. Paprastai hipotermija gydoma šiltomis antklodėmis, šildymo įrengimais, šiltų skysčių lašinimu.

Pakilusi kūno temperatūra iki 45,5°C yra laikoma nesuderinama su gyvybe. Vaikams iki 6 metų temperatūros pakilimas virš 38°C, gali sukelti traukulius. Suaugusiems užkarščiavus iki 41,1°C taip pat gali prasidėti traukuliai bei ištikti šiluminis smūgis.

Visais atvejais tiek pakilus temperatūrai, tiek jai nukritus žemiau normos, būtinas išsamus paciento ištyrimas, nuolatinis temperatūros sekimas.

Kas vyksta organizme karščiuojant?

Karščiavimas yra organizmo prisitaikomoji reakcija, apsauganti organizmą nuo žalojančių veiksnių. Neseniai atliktos studijos atskleidė, jog prasidėjus karščiavimui suaktyvinama imuninė sistema, padidėja leukocitų bei interferono baltymų gamyba. Karščiuojant kraujyje sumažėja geležies, cinko, vario jonų, o tai neigiamai veikia bakterijų augimą. Aukšta temperatūra sukeldama lizosomų destrukciją, o tuo pačiu ir ląstelių, stabdo virusų replikaciją. Padidėjusi interferonų sintezė karščiavimo metu padeda organizmui kovoti su virusais.

Karščiuojant padidėja širdies susitraukimų dažnis. Temperatūrai padidėjus 1oC, pulsas padažnėja 10-15 tvinksnių per minutę. Dėl padidėjusio prakaitavimo ir vandens netekimo, sumažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, padidėja kraujo hematokrito vertė. Tai apsunkina širdies veiklą.

Karštesnis kraujas, rūgštūs medžiagų apykaitos produktai ir padidėjęs CO2 kiekis audiniuose veikia kvėpavimo centrą. Kvėpavimas gali padažnėti iki 2-3 kartų.

Dėl simpatinės nervų sistemos padidėjusio tonuso karščiuojant, mažėja seilių, virškinimo sulčių ir tulžies sekrecija, sutrinka žarnyno motorika ir maisto medžiagų rezorbcija, ligonis netenka apetito. Sumažėjus seilių sekrecijai, džiūva burna, atsiranda apnašų, nemalonus skonis ir kvapas burnoje. Peristaltikos sulėtėjimas sukelia vidurių užkietėjimą- obstipacijas, ypatingai tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms.

Užsitęsęs karščiavimas gali sutrikdyti inkstų funkciją. Karščiavimo metu šlapime gali atsirasti baltymo.

Karščiuojančio paciento slauga

Temperatūros sekimas

Karščiuojantiems pacientams temperatūra matuojama kas dvi valandas, o jeigu reikia ir dažniau. Temperatūros kreivė gali suteikti vertingos informacijos.

Temperatūra gali būti matuojama:

  • stikliniu termometru. Jų išskiriamos dvi rūšys – gyvsidabrio ir Galinstano. Šiuo metu gyvsidabrio termometrų rinkoje nebėra dėl jų toksiškumo, tačiau buityje jie vis dar naudojami, nes gana tiksliai išmatuoja temperatūrą. Vertėtų nepamiršti, jog sudužus termometrui, gyvsidabris virsta bekvapėmis toksiškomis dujomis, kurios įkvėptos gali sukelti negrįžtamų pakitimų centrinei nervų sistemai, kepenims bei inkstams. Jei gyvsidabrio termometras sudužo, nedelsiant atidarykite langus, vėdinkite patalpą, liepkite iš tos patalpos išeiti ten esantiems žmonėms, uždarykite duris, kad gyvsidabrio garai neplistų į kitas patalpas, surinkite gyvsidabrio daleles.

Priešingai nei gyvsidabrio termometras, Galinstano termometras yra visiškai saugus. Jo sudėtyje esantys skystieji metalai – galis, indis, alavas yra visiškai netoksiški ir nepavojingi žmogaus sveikatai net ir sudužus termometrui. Vienintelis trūkumas –šis termometras gana sunkiai nusikrato.

  • Elektroninis termometras yra nedidelis, plastikinis, su langeliu, rodančiu temperatūrą. Prieš naudojimą būtina perskaityti instrukciją, nes įvairių gamintojų naudojimas gali šiek tiek skirtis. Šiuo termometru temperatūra gali būti matuojama pažastyje, burnoje, tiesiojoje žarnoje. Prieš matuojant tiesiojoje žarnoje, patogu ant termometro uždėti vienkartinę apsaugą, o po panaudojimo – išmesti.
  • Infraraudonųjų spindulių termometrais temperatūra gali būti matuojama ausies kanale arba nesiliečiant prie kūno per atstumą priklausomai nuo termometro tipo. Nekontaktinis temperatūros matavimas ypač patogus neramiems, besiblaškantiems pacientams, o taip pat mažiems vaikams.
  • Skystųjų kristalų termometrai – tai juostelės dedamos prie paciento kaktos. Šių termometrų sudėtyje yra skystųjų kristalų bei cheminių medžiagų, kurios reaguodamos į kūno šilumą keičia spalvas. Temperatūros matavimas užtrunka apie 2 minutes.

Temperatūros mažinimas

Kai pacientas karščiuoja, slaugytojų pagrindinis tikslas – kiek įmanoma labiau atvėsinti pacientą, tačiau nesukelti šilumos gamybos. Pirmiausia būtina palatoje palaikyti vėsią temperatūrą bei gerą oro cirkuliaciją. Pacientas turėtų vilkėti kuo lengvesniais, natūralaus pluošto rūbais, lengvai apkloti. Galima kūną apšluostyti drėgnu skudurėliu, suvilgytu kūno temperatūros vandeniu. Jokiu būdu negalima šios procedūros atlikti šaltu vandeniu, nes pacientui tai bus nemalonu, o be to, gali prasidėti raumenų drebulys, kurio metu prasidės šilumos gamyba ir temperatūra kils dar labiau. Oro cirkuliacijai pagerinti galima naudoti elektrinį ventiliatorių.

Stambiųjų arterijų vietose ( pažastyse, kirkšnyse ) galima išdėlioti ledo pakelius, įvyniotus į puspaklodes, kad vietinis šalčio poveikis nebūtų odai per stiprus. Šis metodas labiau tinka ramiai gulintiems pacientams. Daug judantiems lovoje, neramiems bus sunku kontroliuoti, kur pasislinko ledo pakeliai.

Gana efektyvus būdas yra kūno vėsinimas drėgnomis paklodėmis, jos taip pat sudrėkinamos kūno temperatūros vandeniu ir užklojamos ant paciento. Kuo drėgnesnis yra žmogus, tuo šiluma atiduodama greičiau. Iš paklodžių garuojantis vanduo palaiko jas vėsias.

Paprastai jei karščiuojama virš 38° C, gydytojas paskiria karštį mažinančių vaistų – antipiretikų. Jie tiesiogiai veikia galvos smegenų pagumbarį ir slopina prostaglandinų sintezę. Be to šie vaistai sumažina kitus nemalonius pojūčius, patiriamus karščiuojant – raumenų, galvos skausmus.

Odos bei burnos priežiūra

Karščiuojantys pacientai gausiai prakaituoja, todėl svarbu gerai prižiūrėti jų odą bei dažnai keisti drabužius, patalynę. Jei paciento būklė leidžia kelis kartus dienoje patariama odą apšluostyti drėgnu skudurėliu. Jei pacientas senyvas ar išsekęs būtina pragulų profilaktika, drėgni rūbai, patalynė didina pragulų atsiradimo riziką.

Karščiavimo metu padažnėja pacientų kvėpavimas, dažnai kvėpuojama per burną, todėl džiūsta burnos gleivinė, lūpos, ant liežuvio susidaro apnašų, sutrūkinėja lūpų kampučiai, gali prisidėti ir herpes virusas. Tad būtina burnos gleivinę nuolat drėkinti, o lūpas tepti vazelinu ar aliejumi. Liežuvio apnašas valyti dantų šepetėliu ar specialiu liežuvio valikliu. Jei atsirado pūslelės, būtina jas tepti priešvirusiniu tepalu.

Mityba

Kūno temperatūrai pakilus vienu laipsniu aukščiau normos, medžiagų apykaita paspartėja 10-14 proc. Jei karščiavimas užsitęsia, o paciento mityba būna nesubalansuota, jis gali netekti svorio dėl padidėjusio energijos poreikio.

Karščiuojantys pacientai dažnai neturi apetito dėl prastos savijautos, todėl jie turėtų valgyti dažnai nedidelėmis porcijomis. Tinka vištiena, kiaušiniai, liesa mėsa, žuvis, riešutai, sėklos, pupelės. Šie produktai turi daug baltymų bei vitaminų B6, B12, cinko ir seleno, o tai stiprina imuninę sistemą. Galima vartoti citrusinių vaisių – apelsinų, citrinų, greipfruktų arba gerti jų sultis, jie turi priešuždegiminių medžiagų. Be to, nereiktų pamiršti vištienos buljono, kuris taip pat pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Per parą pacientas turėtų išgerti 2,5 – 3 l skysčių. Dėl sumažėjusio judrumo, skysčių netekimo, gali užkietėti viduriai. Tokiu atveju pacientai turėtų vartoti daržovių ar vaisių sultis, jogurtus su bifido bakterijomis, valgyti daugiau skaidulų.

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s