Mažyčiai gyvenimo malonumai…

*Knyga, kurią rekomenduoju – A. Solženicynas“Vėžininkų korpusas“.

*Puikus filmas savaitgaliui “Misery“ (1990).

*Gyvenimas gražus “Lamų slėnyje“

*Planas uoliesiems, kaip išmokti užsienio kalbos per 90 dienų

Gražūs ir prasmingi žodžiai “…visai ne gerovės lygis daro žmones laimingus, o širdžių santykiai ir mūsų požiūris į savo gyvenimą. Ir viena, ir kita – visada mūsų valioje, vadinasi, žmogus visada laimingas, jei jis to nori, ir niekas negali jam sutrukdyti.“~A. Solženycinas.

Jaukaus artumo su tais, kuriuos mylime…

 

Pagyvenusių žmonių šlapimo nelaikymas

Šlapimo inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas, nepriklausantis nuo žmogaus valios. Tai nesugebėjimas kontroliuoti šlapinimosi. Senstant inkontinencijos dažnis didėja, dažnai tai pasireiškia kaip senėjimo proceso dalis. Šlapimo nelaikymas tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių paplitęs nuo 10 iki 70%, priklausomai kur ši problema vertinama. 5 – 41%  žmonių su šia problema susiduria gyvenantys namuose, moterų šiuo atveju yra dvigubai daugiau. Taip yra dėl fiziologinių moters organizmo pakitimų – nėštumo, gimdymo, menopauzės, dėl specifinės moters šlapimo takų struktūros. Slaugos namuose gyvenantiems ši problema pasireiškia 25 – 50% pacientų. Iki 70% ši problema kankina žmones esantiems ilgalaikės slaugos ligoninėse.

freedigitalphotos.net

Šlapimo nelaikymas – tai socialinė, higieninė ir psichologinė problema, nepaprastai varginanti žmones, sutrikdanti jų darbingumą, įtakojanti gyvenimo kokybę, skatinanti socialinę izoliaciją. Mūsų visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, jog šlapimo nelaikymas yra vyresnių žmonių neišvengiama problema, kuri retai ar visiškai nepasiduoda gydymui. Taip yra dėl negatyvaus požiūrio į pagyvenusius ir senus žmones bei pačią šlapimo nelaikymo problemą. Jei pagyvenę ligoniai gali pakankamai gerai judėti ir jų mąstymas nėra labai sutrikęs, inkontinencija dažnai išgydoma. Jeigu inkontinencijos pagydyti nepavyksta, reikia sudaryti kuo geresnes ligonių priežiūros sąlygas bei palengvinti šlapimo nelaikymo sukeltus simptomus.

Šlapimo nelaikymo tipai 

Yra žinomi 5 šlapimo inkontinencijos tipai. Šie tipai tarpusavyje susiję; gali būti iš karto keli tipai.

Stresinė inkontinencija dažnesnė moterims, paprastai būna ambulatoriniams ligoniams. Didelei grupei moterų, susilpnėjus dubens dugno raumenims, dislokuojasi apatiniai šlapimo takai. Jų pozicija tiek funkcine, tiek anatomine prasme tampa labai nepatogi ir sutrikdoma uždaromojo šlapimo pūslės aparato funkcija. Dėl to staiga padidėjus spaudimui šlapimo pūslėje, nepavyksta pakankamai greitai ir efektyviai padidinti uždaromojo aparato spaudimo. Jei fiziologinėje situacijoje, kosint ar padidėjus fiziniam krūviui ir intraabdominaliniam spaudimui refleksiškai susitraukia tarpvietės raumenys ir tai padeda uždaromajam šlaplės aparatui, tai esant šių struktūrų pokyčiams, kosulys, čiaudulys, juokas ar koks kitas judesys neišvengiamai sukelia šlapimo nelaikymo epizodą. Šlapimo pūslė tuo metu nesusitraukia.

Dažniausiai ligoniams išbėga nedaug šlapimo, ir jei tai didesnių nepatogumų nesukelia, šios inkontinencijos gydyti nereikia. Kartais tokio tipo inkontinencija būna ryškesnė moterims po gimdymo, operacijų ar dėl estrogenų trūkumo. Vyrams ji gali atsirasti po transuretralinių operacijų, švitinimo arba navikui pakenkus sfinkterį.

Urgentinės inkontinencijos priežastis gali būti įvairūs urogenitaliniai ir neurologiniai sutrikimai. Ši šlapimo nelaikymo rūšis būdinga tiems, kurie nesugeba kontroliuoti šlapimo pūslės funkcijos, atsiradus staigiam norui šlapintis. Lemiantis šios šlapimo nelaikymo rūšies faktorius yra stiprus noras šlapintis, lydimas aktyvaus, sunkiai suvaldomo šlapimo pūslės susitraukimo.

Nevalingi šlaplės raumenų susitraukimai gali atsirasti tada, kai pažeidžiami šlapimo pūslės nervai, nugaros bei galvos smegenys arba patys šlapimo pūslės raumenys. To priežastis gali būti išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, Alzheimerio liga, insultas, smegenų navikai ir trauma.

Persipildymo inkontinencija dar vadinama paradoksiniu šlapinimusi. Esant perpildytai pūslei, uždaromasis aparatas nesugeba sulaikyti šlapimo tekėjimo. Ši inkontinencija atsiranda dėl neurologinių sutrikimų, anatominių kliūčių, dėl įvairios kilmės šlapimo pūslės hipotonijos ar atonijos. Vyrams šį šlapimo nelaikymą dažniausiai predisponuoja prostatos adenoma, diabetinė šlapimo pūslės neuropatija, medikamentai, sukeliantys šlapimo pūslės atoniją; moterims – dubens organų prolapsas, uretros distorzija. Esant šiam šlapimo nelaikymui šlapimo pūslė būna pilna ir nuolatos teka šlapimas.

Šiai grupei galima priskirti pacientus, kurių šlapimo pūslė dėl įvairių priežasčių yra mažos talpos. Jiems ir nedideli šlapimo kiekiai perpildo pūslę ir nekontroliuojamai išteka.

Funkcinė inkontinencija dažniausiai būna dėl negalėjimo laiku nueiti į tualetą. Tai gali sąlygoti demencija, neurologiniai susirgimai, depresija, agresija, priešiškumas.

Mišri inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas dėl keleto aukščiau paminėtų priežasčių.

Kai kurioje literatūroje išskiriama inkontinencija dėl ypač jautrios šlapimo pūslės. Tuomet pacientas šlapinasi nuo 8 kartų dieną ir/arba 12 kartų naktį. Toks šlapimo nelaikymas gali būti dėl padidėjusio detruzoriaus aktyvumo arba toks šlapinimosi dažnumas gali atspindėti paciento įpročius.

Šlapimo nelaikymo priežastys

 Šlapinimasis priklauso nuo:

–          efektyvios šlapimo pūslės funkcijos,

–          pilvo raumenų,

–          smegenų žievėje ir tilte esančių nervinių kontrolės centrų,

–          nervinių centrų integralumo.

Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl sunkiai pasiekiamo tualeto, skausmingo judėjimo, dusulio. Skausmingą judėjimą dažnai sukelia osteoartritas, nugaros disko išvarža, skoliozė. Kvėpavimo ir širdies ligos gali įtakoti judėjimo greitį, todėl nespėjama pasiekti tualeto. Nepatogūs drabužiai, avalynė taip pat gali išprovokuoti inkontinenciją. Prastas regėjimas, nepažįstama aplinka irgi predisponuoja šlapimo nelaikymą.

Šlapimo nelaikymas atsirandantis dėl neneurologinių priežasčių kartais literatūroje vaizduojamas schema DIAPPERS ( iš angl. VYSTYKLAS):

D – demencija/delyras

I – infekcija ( šlapimtakių, makšties )

A – atrofinis vaginitas

P – psichologinės priežastys ( depresija )

P – farmakologiniai aspektai

E – endokrininės būklės ( cukrinis diabetas )

R – ribotas judėjimas

S – susilaikymas išmatų.

Paciento ištyrimas

Paciento ištyrimas turi būti visapusis. Tai padės išsiaiškinti šlapimo nelaikymo tipą bei priežastis ir užtikrins kokybišką bei kryptingą slaugą.

Ištyrimas susideda iš:

• duomenų apie pacientą surinkimo
• apžiūros
• fizinio ištyrimo
• diagnozės
• gydymo taktikos/veiksmų pasirinkimo
• gydymo taktikos/veiksmų vertinimo

Ištyrimas turi vykti nuolat, tai negali būti vienos dienos darbas. L. Williams ir A. Gaylord pateikė funkcinės apžiūros planą šlapimo nelaikantiems pacientams, kuris apima sekančias sritis:

Fizinė funkcija – vertinama judėjimo galimybė, pusiausvyros išlaikymas, rankų jėga, kūno lankstumas, manualinė funkcija (sugebėjimas atsisegti sagas, atsitraukti užtrauktuką), regėjimas, tualeto įgūdžiai (sugebėjimas apsiprausti).

Kognityvinė funkcija – šlapimo nelaikymas gali pasireikšti dėl sutrikusios psichikos, šlapimo nelaikantiems pacientams dažnai pasireiškia depresija. Fizinės funkcijos ištyrimas parodys, ar pacientas suvokia kūno siunčiamus signalus apie artėjantį šlapinimasį ar jis tiesiog neturi noro tai suprasti ir paklusti instrukcijom.

Socialinė funkcija – išsiaiškinama, ar pacientas gyvena vienas, ar su šeima, ar yra žmonių galinčių jam padėti, kokia santykių dinamika, ar šlapimo nelaikymas įtakojo socialinį žmogaus gyvenimą, aktyvumą.

Aplinka – nepatogi aplinka taip pat gali išprovokuoti šlapimo nelaikymą. Svarbu tinkamas lovos, kėdės aukštis, nuotolis iki tualeto, lengvai atsidarančios durys, tinkamas apšvietimas, ranktūriai, ar patogu judėti ratukais.

Renkant anamnezę slaugytojai turėtų aktyviai bendradarbiauti su gydytojais, socialiniais darbuotojais, pacientų artimaisiais, kurie galėtų suteikti išsamios informacijos apie pacientą.

Slaugos planavimas

Esant šlapimo nelaikymui pacientams dažniausiai iškyla šios problemos:

1. Sutrikęs šlapinimasis dėl šlapimo nelaikymo.
2. Odos pažeidimas, sukeltas šlapimo nelaikymo.
3. Nervinimasis dėl šlapimo nelaikymo.

Atsižvelgiant į paciento problemas slaugytojas turėtų išsikelti slaugos tikslus, kurie užtikrintų pilnavertę, kryptingą slaugymą bei susidaryti slaugos planą. Slaugos tikslai galėtų būti:

1. Padėti pacientui iš dalies arba visiškai kontroliuoti šlapinimosi procesą.
2. Vengti komplikacijų – odos pažeidimų.
3. Padėti išlaikyti savigarbą ir orumą, išsaugoti teigiamas gyvenimo emocijas, neatsižvelgiant į kūno sutrikimus.

Slaugos planas:

1. Paaiškinti pacientui visus numatomus tyrimus ir procedūras, išlaikyti pokalbių slaptumą.
2. Stebėti, kad tiksliai būtų vartojami paskirti vaistai.
3. Stebėti šlapimo nelaikymo dažnumą ir kiekį ( 2,5 cm šlapių baltinių diametras atitinka 10 ml šlapimo ).
4. Parodyti pacientui, kur yra vonia bei tualetas. Pasirūpinti tinkamu jų apšvietimu. Tualetas neturėtų būti toliau nei 12 metrų. Jei tualetas yra toliau, galima netoli lovos padėti nešiojamą basoną, kad esant skubiam reikalui, galėtų jį greitai pasiekti.
5. Priminti pacientui, jog reikia dažniau šlapintis.
6. Šalinti šlapimo nelaikymo padarinius, apiplauti pacientą vandeniu ir muilu kasdien bei po kiekvieno šlapimo nelaikymo, pakeisti baltinius, mokyti higienos.
7. Skirti skysčių iki 3 l nuo 8 val. iki 20 val., vėliau skysčius riboti.
8. Naudoti specialią šlapimo pūslės treniravimo programą: a) paprašyti ligonį nusišlapinti 30 min. prieš nustatytą nevalingo šlapinimosi laiką; b) šlapinimąsi sukelti, paleidus vandenį iš čiaupo, patarus įtempti ir atpalaiduoti dubens raumenis, siūbuojant pirmyn ir atgal, pilant šilto vandens ant išorinių lytinių organų; c) matuoti šlapimo kiekį, spaudžiant pilvą šlapimo pūslės projekcijoje, išspausti likusį šlapimą (Krede metodas) ir jį pamatuoti; d) 4 kartus per dieną skirti Kėgelio pratimus: liepti pakaitomis įtempti ir atpalaiduoti tarpvietės raumenis, kad pagerėtų raumenų tonusas ir sfinkterio kontrolė.
9. Padėti pacientui atlikti kvėpavimo pratimus, norint išlaikyti norą šlapintis. Drąsinti pacientą, kad jis sutelktų visas pastangas, kad atsinaujintų šlapimo laikymas.
10. Nelaikantiems šlapimo vyrams naudojami prezervatyvo tipo surinkėjai (svarbu, kad jie nebūtų per ankšti ). Moterims – įklotai arba sauskelnės. Svarbu pasirinkti tinkamus. Skystį sugeriantis sluoksnis turėtų būti padengtas specialia medžiaga, kuri visuomet išlieka sausa, ir šlapimas nedirgina odos. Iš kraštų turėtų būti apsauginės juostelės, kurios neleidžia skysčiui pratekėti pro kraštus. Sauskelnių priekyje ir užpakalyje turėtų būti tamprios juostelės, kurios sauskelnes tvirtai priglaudžia prie kūno. Sauskelnių išorėje būtinas indikatorius, kuris parodo, kada būtina keisti sauskelnes ar įklotą.
11. Kai kur šlapimo nelaikančioms moterims naudojami specialūs makštiniai tamponai, kurie plėsdamiesi užspaudžia šlaplę ir šlapimas savaime neišteka. Numatytu laiku tamponas pašalinamas, šlapimas išbėga, po to tamponas vėl įdedamas.

Nelaikančių šlapimo pacientų mokymas

Nustačius šlapimo inkontinencijos priežastis, pradedamas paciento gydymas, kartu turėtų vykti ir paciento mokymas. Reikia nustatyti modelį, kaip pertvarkyti paciento su inkontinencija gyvenimą visuomenėje, kad jis jaustųsi visaverčiu žmogumi, išliktų aktyviu, dalyvautų socialiniame gyvenime.

Pacientams reikia patarti kuo greičiau mesti rūkyti, negerti svaigalų. Papasakoti, kad stiprūs dubens ir pilvo raumenys gali padėti apsaugoti nuo šlapimo nelaikymo. Pamokyti moteris atlikti Kėgelio pratimus.

Patarti riboti maistą, dirginantį šlapimo pūslę. Tai maistas ir gėrimai, turintys kofeino ( juodasis šokoladas, kava, arbata, kokakola ). Matuoti pasišlapintą valingai ir sulaikytą šlapimo kiekį. Paaiškinti, jog vengiant gerti mažiau skysčių, pacientas neapsisaugos nuo šlapimo nelaikymo, patarti skysčių negerti nakties metu ir apriboti vakare po 18 valandos.

Sureguliuoti paciento vidurius. Šlapimo nelaikymą gali sukelti šlapimo pūslės ir šlaplės spaudimas, todėl patariama valgyti daug ląstelienos turinčio maisto.

Papasakoti, kaip atlikti visas procedūras ir vartoti priemones, gerinančias ar valdančias šlapimo nelaikymą. Nurodyti pacientui šlapintis nustatytu laiku, nesvarbu, kad jis nenori. Jei reikia šlapintis papildomai, nurodyti jam tai atlikti nedelsiant. Taip pat patarti nusišlapinti prieš einant miegoti. Pamokyti pacientą, kaip pritaikyti ir nešioti prezervatyvinį kateterį ir nurodyti būdus, kaip išvengti komplikacijų (kateterinis dermatitas, varpos nusilpimas, išemija, obstrukcija ). Išmokyti pacientą, kaip taisyklingai įsikišti kateterį. Moterys pradžioje naudojasi veidrodėliais ( jie laikiklių pagalba fiksuojami tarp pražergtų kojų ), vėliau išmoksta apčiuopos būdu.

Pastebėjus infekcijos požymius, pranešti apie tai gydytojui. Aptarti apsauginių drabužių ir įklotų dėvėjimą. Paaiškinti, kad šios sugeriamosios priemonės padeda patogiau jaustis ir pasitikėti savimi. Pamokyti pacientą, kaip apsaugoti odą nuo sudirginimo ir pažeidimo. Kiekvienąkart nesulaikius šlapimo patarti nuplauti odą muilu ir vandeniu, tada patepti apsauginiu kremu.

Sąmoningiems pacientams galima patarti vesti šlapinimosi dienyną, kuriame būtų fiksuojama šlapinimosi data, apsilankymų tualete skaičius, sunaudotų įklotų ar sauskelnių skaičius, šlapimo tūris bei informacija, kodėl šlapimas buvo nesulaikytas (pvz.: fizinis krūvis, kosulys, tualetas nepasiekiamas ir kt. ).

Ir dar… 

Teigiama, jog rimta problema šlapimo nelaikymas tampa mažiau kaip 5 proc. žmonių ir dažnai tai yra laikinas reiškinys. Šlapimo nelaikymas gali būti gydomas ir pagydomas bet kokio amžiaus žmonėms. Juolab, kad atsiranda vis daugiau medikamentinių ir nemedikamentinių priemonių ir būdų sprendžiančių šlapimo nelaikymo problemą – taikoma elektrinė stimuliacija, siūloma vartoti vaistus, silpninančius padidėjusį šlapimo pūslės aktyvumą, atpalaiduojančius raumenis, stiprinančius raumenis aplink šlapimo pūslės kaklelį ir šlaplę, kai kurioms moterims skiriami pesarai, įšvirkščiama implantų, šlapimo pūslė pakeliama operaciniu būdu ir kt.

Svarbiausia, kad žmogus neužsisklęstų savyje, netaptų socialiai izoliuotas, o gyventų pilnavertį visuomeninį gyvenimą, išliktų aktyvus. Pacientas turi būti motyvuotas sprendžiant šlapimo nelaikymo problemą, pats aktyviai dalyvauti slaugos procese, pasitikėti slaugytoju. Pasitikėjimu grįsti slaugytojo ir paciento santykiai visada garantuoja aukštą slaugos kokybę, lengviau sprendžiamos iškilusios problemos.

Arterinio kraujo spaudimo (AKS) matavimo ypatumai didelio svorio pacientams

Jei savo darbe nuolat tenka matuoti pacientams AKS, tuomet sutiksite su manimi, jog ši iš pirmo žvilgsnio paprasta procedūra, gali virsti sudėtingu uždaviniu, jei pacientas yra nutukęs. Ne visada turime jam tinkančios manžetės, manžetę šiaip ne taip uždedame, tačiau matavimo eigoje ji išsiskečia, tada matuojame ant riešo, bet nežinome, ar tikrai tinkamai elgiamės. Tad bandysiu apžvelgti šios ypatingos situacijos ypatumus.

Kraujo spaudimas yra apibrėžiamas kaip jėga, kuria kraujas spaudžia kraujagyslių sienelę. Arterinis spaudimas skirstomas į sistolinį ir diastolinį. Sistolinis spaudimas yra kraujo spaudimas į arterijų sieneles, kai širdis susitraukia, o diastolinis, kai širdis ilsisi. Paprastai kraujo spaudimas matuojamas ant rankos virš alkūnės auskultuojant a.brachialis. Amerikos širdies asociacija (AHA) rekomenduoja, kad kameros ( manžetės dalis, kuri prisipučia) ilgis atitiktų 80 proc. paciento rankos viršutinės dalies apimties, o kameros plotis 40 proc. Tyrimai rodo, jog matuojant AKS nutukusiems pacientams įprastine manžete, gaunamas aukštesnis spaudimas nei jis yra iš tikro. Didesnės apimties rankai reikalinga manžetė su ilgesne ir platesne kamera.

Kai kurių ekspertų nuomone, jei tinkamos manžetės nėra, tuomet galime matuoti AKS ant riešo standartine manžete. Tačiau reikia žinoti, jog matuojant ant riešo gaunama 7 – 15 mmHg paklaida. Kyla klausimas, kokia paklaida yra toleruotina? Gibbs ir kt. siūloma paklaida 9 mmHg ir mažiau  atrodo daugumai priimtina. Šis standartas buvo nustatytas 1991 m. remiantis anesteziologų atliktais tyrimais. Kitas labiau patikimas atrodo Tarptautinės Standartų Organizacijos standartas ISO 81060-2:2009, kuris numato ±5 mmHg nuokrypį, bet ne daugiau kaip 8 mmHg.

Šiuo metu sveikatos priežiūros specialistai matuodami AKS nutukusiems pacientams gali rinktis iš trijų manžečių: standartinės suaugusiųjų, didelės suaugusiųjų arba manžetės, skirtos matuoti AKS ant šlaunies (ji yra ilgesnė ir platesnė). Tačiau kiekvienu atveju susiduriama su daugybe problemų. Didelė manžetė gali būti per maža  didelės apimties rankai ir blogai ją apjuosti, tuomet gausime aukštesnį AKS nei jis yra iš tikro.

Matuojant AKS manžete, skirtą šlaunies AKS matavimui, iškyla kiti nepatogumai. Paprastai ji gerai apjuosia ranką, tačiau yra gana plati, tuo tarpu žmonių, turinčių antsvorį, rankos nėra ilgesnės, tad dažnai vienas manžetės kraštas atsiduria pacientų pažastyje, o kitas galas nutįsta ties alkūnės sulenkimu. O tai nėra teisingas manžetės uždėjimas.

Kita problema – nutukusių žmonių rankos dažnai yra apversto kūgio formos, t.y. rankos viršutinės dalies apimtis yra žymiai platesnė nei ties alkūnės sulenkimu, todėl manžetė blogai prisispaudžia ties a.brachialis ir gaunami netikslūs duomenys.

Kai kurie gamintojai ėmė gaminti ilgesnes manžetes, tačiau kamera manžetės viduje dažnai naudojama standartinio dydžio arba didelė suaugusiųjų. Tuo tarpu Amerikos širdies asociacija ypač pabrėžia būtinybę naudoti tinkamo dydžio kamerą. Vieno tyrimo metu nustatyta, jog matuojant ilgesne manžete su standartine kamera ir matuojant AKS įprastine manžete ant riešo, tikslesni duomenys gaunami matuojant AKS riešo srityje.

Tad žiūrint iš praktinės pusės, jei neturime tinkamos manžetės, didelio svorio pacientams geriausia matuoti AKS riešo srityje ir laikyti paciento riešą širdies lygyje.

Bendros rekomendacijos matuojant AKS

• Pacientas turėtų sėdėti atsirėmęs arba gulėti, įspėkite pacientą, kad jis nejudintų rankos ir nekalbėtų matavimo metu, paciento ranką padėkite širdies lygyje, jei įmanoma, paprašykite, kad pacientas prieš matavimą pasišlapintų. Manžetę dėkite ant apnuogintos iki peties rankos, jei manžetę dėsime ant drabužių, gausime netikslius duomenis.
• Pirmą kartą AKS pamatuokite abiejose rankose, o vėliau matuokite toje rankoje, kurioje yra sąlyginai „blogesnis“ kraujospūdis.
• Naudokite tinkamo dydžio manžetę. Jei matuosime AKS per didele manžete, gausim klaidingai žemą kraujospūdį, jei per maža – klaidingai aukštą kraujospūdį. Jei tinkamos manžetės neturime, tuomet matuokime ant riešo įprasto dydžio manžete.
• Prieš matavimą įsitikinkite, jog manžetė uždėta tinkamai, gerai prigludusi, jei po manžete galime prakišti daugiau negu vieną pirštą, ji uždėta per laisvai. Įsitikinkite, jog kameroje nėra likusio oro, manžetės vamzdeliai eina tiesiai ir nėra susisukę.
• Jei manžetę pripūsime per lėtai ar  per kelis kartus su pauzėmis, sukelsime venų persipildymą, o tai lems netikslius duomenis. Jei būtina matuoti AKS pakartotinai, tuomet pilnai išleiskite orą, palaukite bent 15 sekundžių, o tuomet vėl matuokite.
• Jei pacientui sutrikęs širdies ritmas, tuomet geriau nenaudoti elektrinio AKS matuoklio, šiuo atveju tikslesni duomenys bus matuojant rankiniu aparatu.
• Jei būtina pacientui pamatuoti AKS pakartotinai, tuomet matuokite toje pačioje rankoje, kaip matavote prieš tai.

Apie slaugytojų mitybą

Atėjus naujiems metams neretai sau pasižadame – pradėsiu sportuoti, mokytis, mesiu svorį, daugiau laiko skirsiu šeimai, vaikams, knygoms  ir t.t. O aš noriu palinkėti kiekvienam iš mūsų labiau rūpintis savimi, savo sveikata, nes tik būdami sveiki ir laimingi, mes daugiau džiaugsmo galime suteikti savo artimiesiems. O pradėti siūlau nuo teisingesnės mitybos savo darbo vietoje, tad šį kartą apie tai.

JAV mitybos specialistai pastebi, jog didžioji dalis slaugytojų darbo metu valgo nepakankamai. Dauguma praleidžia valgymo laiką, dienos metu suvartoja ypač mažai naudingo maisto, tačiau grįžę namo, alkio vedami valgo viską iš eilės.

Dirbdami neretai savo alkį malšiname maisto produktais, turinčiais daug angliavandenių – saldainiais, bandele ar torto gabaliuku. Toks maistas greitai absorbuojasi ir pakelia gliukozės lygį kraujyje, tačiau gauta energija greitai išsivadėja, o žmogus po valandos vėl nori valgyti, jaučiasi pavargęs ir neretai blogos nuotaikos. Tyrimai rodo, jog laikui bėgant tokie gliukozės pakilimai ir nusileidimai skatina organizmą kaupti riebalus, iškraipo sotumo suvokimą, o tai tiesiausias kelias į persivalgymą, viršsvorį ar diabetą.

Prasti mitybos įpročiai būdingi daugeliui užimtų žmonių, tačiau slaugytojams būdinga tai, jog jie pirmiausia rūpinasi kitais, o galiausiai tik savimi, teigia Gary Scholar knygos „“Fit Nurse: Your Total Plan for Getting Fit and Living Well“. Dažnas slaugytojas dirba kelias pamainas, iš vieno darbo skuba į kitą, budi namuose,  o tai užkerta kelią normaliam maitinimuisi. Be to, pacientai ir jų artimieji neretai „atsidėkoja“ slaugytojams įvairiais saldumynais, kuriais dažnai ir užkemšame savo skrandžius . G. Scholar slaugytojų darbą lygina su maratono bėgikais, tačiau „esti vienas skirtumas, slaugytojai tam nesitreniruoja ir nėra tam rengiami.“

Tyrimai rodo, jog žemas gliukozės kiekis kraujyje pablogina dėmesio koncentraciją, judesių koordinaciją, sunkiau įsimename informaciją,suprastėja regėjimas, o tai  atsiliepia darbo kokybei. Jei slaugytojas nesugeba sukaupti dėmesio, atsiranda įvairiausios klaidos, o tai ypač pavojinga mūsų darbe. Alkis veikia ir mūsų nuotaiką, tampame irzlesni, nesugebame susidoroti su stresinėmis situacijomis.

Mitybos specialistai teigia, jog norėdami dirbti efektyviai, užimti žmonės turėtų maitintis reguliariai, rinktis nedideles, subalansuotas porcijas bei sveikus užkandžius. Patariama valgyti kas dvi – keturias valandas, kai daug dirbame. Shawn M. Talbott amerikiečių maisto biochemikas, turintis darbo patirties su atletais teigia, jog slaugytojai apie savo mitybą turėtų galvoti tarsi apie intraveninę lašinę, kuri nuolat tiektų organizmui būtinų maisto medžiagų ir energijos, kad kūnas ir smegenys funkcionuotų be jokių svyravimų. Valgant tinkamą maistą, smegenys mažiau reikalaus saldumynų ar kitų paprastųjų angliavandenių. O tai užkirs kelią svorio didėjimui. Be to, reguliari ir pilnavertė mityba išsaugos slaugytojų budrumą, pagerins gebėjimą susidoroti su stresu bei užkirs kelią prastai nuotaikai, kurią išprovokuoja gliukozės svyravimai.

Štai keletas mitybos specialistų patarimų:

1. Turėkite sveiko maisto „slėptuves“ rankinėje, kišenėje, automobilyje, stalčiuje, spintelėje. Skardinė tuno, sūrio riekelė, rupių miltų duoniukai, švieži ir džiovinti vaisiai, jogurtas – tai maistas, tinkamas užkandžiams ir aprūpinantis organizmą ilgalaike energija. Tačiau atminkite, nuolatinis kramsnojimas tiesiausias kelias į persivalgymą. Geriausia, jei užkandis telpa į 100 – 200 kalorijų ribas. Visai nebloga išeitis – ruošiantis į darbą susipakuoti maistą į atskirus paketus, skaičiuojant kalorijas, o vėliau darbe pamainos metu valgyti tam tikrais laiko intervalais.
2. Angliavandenius vartokite kartu su baltymais ir šiek tiek riebalų. Vartojant vien angliavandenių gliukozės kiekis greitai kyla ir staigiai krinta. Mitybos specialistams labiau patinka lėtesnis kilimas ir lėtas leidimasis žemyn, o tai pasiekiama vartojant angliavandenius, kurie užtikrina energiją, su baltymais, kurie palaiko energiją, suteikia pilnumo jausmą bei išjudina neurotransmiterius, atsakingus už mūsų budrumą. Rinkitės obuolį ir sūrio gabalėlį arba rupios duonos riekelę su riešutų sviestu. Jei  po ranka,deja, tik saldumynai, rinkitės tuos, kuriuose yra riešutų.
3. Scholar pataria savo lėkštę padalinti į du mažus ir vieną didelį skyrelį. Mažesniuosius skyrelius užpildykite  viena porcija iš rupių miltų ir viena iš baltymų, o didyjį –  vaisiais ir daržovėmis. Jei vistiek jaučiatės alkani, vartokite daugiau vaisių ir daržovių. Pagrindinis valgis turėtų būti 400 -500 kalorijų vertės. Jei abejojate dėl porcijos dydžio, naudokitės savo ranka kaip matuokliu. Angliavandenių suvartokite kumščio dydžio, baltymų – delno dydžio, riebalai turėtų tilpti į iš nykščio ir smiliaus  padarytą „O“raidę, daržovės ir vaisiai – atstumas nuo nykščio iki mažylio, kai delnas išskėstas pilnai. Toks metodas tinka net lankantis greito maisto restorane, kur galima pasirinkti mėsainio bandelę kumščio dydžio, mėsos įdarą delno dydžio, atitinkamai pasirinkti salotas ar vaisius. Riebalai – tai sūris ar salotų padažas. Tokia porcija aprūpins mūsų organizmą 400 – 600 kalorijų.
4. Papusryčiaukite, po 10 – 12 valandų pertraukos organizmui reikalinga energija. Pusryčiams ypač tinka įvairios košės su šviežiais ar džiovintais vaisiais, granola su uogomis ir jogurtu, rupių miltų duona su kiaušiniu, varškė su medumi ir vaisiais.
5. Nebijokite kalorijų, net jei bandote numesti svorį. Aktyvūs žmonės per dieną turėtų gauti apie 2000 kalorijų. Didžiausia problema, kuomet žmonės tris ketvirtadalius kalorijų suvartoja baigiantis dienai, tuomet nakties metu nenaudojama energija kaupiama riebalų pavidalu. Stenkitės daugiau valgyti dienos metu, kuomet aktyviai judate, o vakare mažiau.
6.  Jei po įtempto darbo ar stresinės situacijos norisi  ko nors saldaus, vadinasi organizme sumažėjo serotonino kiekis. Tai visai ne alkis, o tiesiog nusiraminimo ieškojimas. Pats geriausias antidotas stresui yra fiziniai pratimai, jei yra galimybė, išeikite trumpai pasivaikščioti, užlipkite ir nulipkite laiptais.
7. Darbo metu gurkšnokite vandenį arba nesaldintą arbatą, tačiau venkite saldžių gėrimų. Saldūs gėrimai staigiai padidins gliukozės kiekį kraujyje, tačiau jūs gausite tik tuščias kalorijas, o skrandis tebebus tuščias. Nepiktnaudžiaukite kava, ypač naktinėje pamainoje, pakaks vieno dviejų puodelių paroje.
8.  Naktinės pamainos metu laikykitės tų  pačių mitybos taisyklių kaip ir dienos metu, valgykite po nedaug, subalansuoto maisto, laikykitės laiko intervalų ir rinkitės sveikus užkandžius.
9. Darbo vietoje rūpinkitės vieni kitais, paklauskite savo kolegos, ar jis pusryčiavo, išleiskite vienas kitą pavalgyti.
10.  Planuodami savo mitybą galvokite apie ateitį. Valgydami riebią žuvį, uogas, vaisius, grūdus, riešutus, pupeles ir daržoves, aprūpinsite savo organizmą visais reikalingais vitaminais, antioksidantais, skaidulom ir omega -3 riebiosiomis rūgštimis. Jūs ne tik gausite reikiamos energijos, bet ir užkirsite kelią širdies ir kraujagyslių ligoms, demencijai.

Maistas, kurį tiesiog privalote turėti savo darbo vietoje

• Šviežios daržovės ir vaisiai. Valgykite obuolius, bananus, įvairias uogas, morkas, žalias lapines daržoves, juose yra visko, ko reikia sveikai mitybai – ląstelienos, antioksidantų, vitaminų, angliavandenių, saulės sukauptos energijos. Rinkitės vaisius ir daržoves pagal sezoną.
• Riebi žuvis – tunas, lašiša, sardinės. Turtingi omega -3 riebiųjų rūgščių,vitaminų B, D, seleno, kalio ir baltymų. Valgykite žuvį su salotomis, gaminkite su ja sumuštinius.
• Jogurtas. Patogu atsinešti į darbą, patogu valgyti ir jame daug reikalingų baltymų. Sakoma, jog jogurtas turėtų būti geriausias slaugytojo draugas.
• Avokadas. Vidutinis avokadas turi apie 300 kalorijų, nepaisant to, jis idealus energetinis maistas. Jame gausu skaidulų, kalio ir nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios padidina „gerojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Suvalgykite užkandžiui puse avokado su pitos duonele, tortilija ar daržovėmis.
• Saldžiosios bulvės. Galima kepti mikrobangų krosnelėje ar išsikepti namuose orkaitėje, valgomos tiek šiltos, tiek šaltos. Jos suteikia pilnumo, sotumo jausmą,yra labai maistingos, turi daug ląstelienos, turtingos vitaminais A bei C.

.