Kas yra pacientų autonomija?

-<…>Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.

– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam!<…>Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos!

~Ištrauka iš A. Solženicyno „Vėžininkų korpusas“

 

Šiuo metu vis dažniau kalbama apie pacientų teises, o ir patys pacientai tampa labiau „išprusę“ šioje srityje. Dauguma žino, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą jie turi  teisę pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją, turi teisę susipažinti su savo medicinos dokumentais,  pasirinkti gydymo būdą ir apskritai gydytis ar ne. Imta labiau domėtis medicinos, slaugos etika, prisimintos žmogaus prigimtinės teisės. Tai didelis šuolis tiek medicinoje, tiek slaugoje.

Medicinos etikoje egzistuoja keturi pagrindiniai etikos principai:

  • autonomijos gerbimo,
  • gėrio siekimo,
  • nepakenkimo,
  • teisingumo principai.

Žodis „autonomija“ suprantama tik nedaugeliui pacientų, deja, ir ne visiems saugytojams. Diskusija šia tema įmanoma konvertavus autonomijos terminą į laisvės, nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvo pasirinkimo apibūdinimus. Pats žodis autonomija yra graikiškos kilmės – gr. autonomia<autos „pats“ + nomos „įstatymas, dėsnis“. Pirmieji jį pavartojo filosofai, o jos reikšme sveikatos priežiūroje susidomėta 1950 metų pabaigoje. Autonomijos suvokimą medicinos etikoje labiausiai įtakojo filosofų I. Kanto bei J. S. Mill mintys [Hendrick, 2000]. Kanto požiūris į autonomiją rėmėsi jo pagrindine teze, jog žmogus yra baigtinė būtybė ir su juo turi būti elgiamasi kaip su baigtine būtybe, tačiau kiekvieno asmens autonomija turi būti matoma per autonomijos pagarbą kitų žmonių. Tuo tarpu J. S. Mill teigė, kad mes galime daryti ką tik norime, jei tik nekenkiame kitiems.

Medicinos etikos literatūroje autonomijos terminas siejamas su apsisprendimo teise, savivalda, savanoriškumu, savo moralinių pozicijų pasirinkimu [Beauchamp, 1997]. Tai gebėjimas mąstyti, nuspręsti ir veikti savo minčių pagrindu, laisva valia be kliūčių ar trukdymų [Gillon, 1985]. Būti autonomišku – tai gebėjimas valdyti savo gyvenimą savo pasirinktomis taisyklėmis ir vertybėmis. Toks „gyvenimo planas“ – tai ne tik savo asmeniškumo suvokimas, bet ir galimybių, prasmės, pasirinktų veiksmų pasekmių suvokimas [Rowson, 1996].

Autonomijos priešingybė – paternalizmas. Tai paciento veiksmų ar pasirinkimo galimybių suvaržymas, paciento neinformavimas ar net klaidingas informavimas apie gydymą, diagnozę, prognozę [Gefenas, 1993]. Tai – kai su suaugusiuoju elgiamasi lyg su vaiku, tarytum veikiantis asmuo turėtų tėvų įgaliojimus [Benjamin, Curtis, 1985]. Tačiau paternalistiniai veiksmai pateisinami trim atvejais:

  1. subjektas tam tikromis aplinkybėmis visiškai nesuvokia reikalingos informacijos arba yra pažeistas gebėjimas racionaliai mąstyti.
  2. subjektas labai nukentės, jei neįsikišime.
  3. subjektas, turėdamas daugiau žinių arba atgavęs gebėjimą racionaliai mąstyti, leis įsikišti ir tai patvirtins [Benjamin, Curtis, 1985].

Lietuvos Medicinos Norma [MN 20: 1994] skelbia, jog slaugos personalas privalo gerbti žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, jei tai negresia paciento gyvybei ir nenusižengiama deontologijos reikalavimams. Šioje vietoje galime padaryti išvadą, jog besąlygiška pacientų autonomija neįmanoma, ją riboja daugelis veiksnių.

Autonomijos koncepcija tampa sudėtinga, kai pacientas yra vaikas arba suaugęs žmogus turintis fizinę ar protinę negalią. J. Hewitt – Taylor (2003) teigia, jog medicinos personalas paciento nesugebėjimą komunikuoti verbaliai dažnai painioja su jo nesugebėjimu mąstyti autonomiškai.  Tačiau tikroji problema dažnai yra personalo nesugebėjimas tinkamai pateikti informacijos bei nenoras išklausyti.

Kaip bebūtų keista, tačiau ne visi pacientai nori būti autonomiški. Stoškus (2001) teigia, jog visada buvo ir bus žmonių, kurie nori perleisti visą atsakomybę už savo sveikatos būklę gydytojui. Kantas suaugusiųjų žmonių polinkį į paternalizmą siejo su jų užsitęsusiu nebrandumu, nepilnametyste, priklausoma nuo jų pačių, tiksliau sakant, nuo jų baimės ir nesiryžimo būti savimi, mąstyti savo galva. Kai kurie atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie pacientai, atiduodami save į gydytojų rankas nesijaučia praradę autonomiją, tiesiog labai pasitiki gydytojais –  „jie geriau žino, kas man geriausia“.

J. Ende ir kt. bendramokslių atliktas kiekybinis tyrimas parodė, jog tik 3 proc. tirtų pacientų norėjo savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų sveikatos priežiūra, tuo tarpu pusė jų išviso nenorėjo dalyvauti sprendimų priėmime. Vėliau tame pačiame tyrime dalyvavo gydytojai, tapę pacientais. Tyrimas parodė, kad kuo sergančių gydytojų būklė darydavosi sunkesnė, tuo mažiau jie jautė norą dalyvauti savarankiškame sprendimų priėmime. Autoriai padarė išvadą, jog medicinos žinios bei sociokultūriniai veiksniai nežymiai įtakoja pacientų autonomiškumą, daugiau lemia ligos fenomenologija (Valimaki, 2003). Žvelgiant į autonomijos sąvoką filosofiškai, galime teigti, jog savo autonomiškumo perleidimas kitam asmeniui tam tikra prasme yra viena jos išraiškų. Jei galiu rinktis, vadinasi galiu rinktis kam save atiduoti.

Tačiau, kad ir kokie pasyvūs beatrodytų pacientai, slaugytojai neturėtų likti nuošaly. Mūsų pareiga yra suteikti pacientui galimybę priimti sprendimus, susijusius su jo sveikatos būkle, paremtus pakankama informacija. Dėl ligos paciento gebėjimas laisvai priimti sprendimus dažnai sumažėja. Slaugytojas gali  suteikti informacijos, patarimų bei supažindinti su slaugos, medicininių tyrimų bei gydymo instrukcijomis, ligoninės tvarka, paciento teisėmis ir pareigomis. Mūsų užduotis – skatinti pacientus savyje ugdyti asmenybę – t. y. žvelgti į sprendimų priėmimą, kaip moralinį dalyką, paremtą asmenine vertybių sistema. Kitais žodžiais tariant, slaugytojai turi skatinti pacientus prisiimti atsakomybę.

Naudota literatūra:

                                                           

  1. Anzenbacher, A. (1998) Etikos įvadas, Vilnius, p. 55-59; 94-101.
  2. Apie pacientų teises Lietuvoje. Teisės aktai (1997), Vilnius, p. 10-15.
  3. Beauchamp, T.,L. (1997) Informed consent. Medical ethics (ed. Veatch, R.,M.), London, p. 33-40.
  4. Benjamin, M., Curtis, J. (1985) Ethics in nursing, Oxford, p. 3-25.
  5. Evans, D., Evans, M. (1999) Padorus pasiūlymas. Klinikinių tyrimų etikos priežiūra, Vilnius, p. 100-103.
  6. Gastmans, C., Dierckx de Casterle, B., Schotsmans, P. (1998) Nursing considered as moral practice: a philosophical – ethical interpretation of nursing// Kennedy institute of ethics journal, vol.8, no.1, p. 64-65.
  7. Gastmans, C. (2003) Towards integrated clinical ethics approach: caring, clinical and organisational// Healthy thoughts. European perspective on health care ethics, p. 81-102.
  8. Gefenas, E. (1993) Hipokrato etika: tradicija ir dabartis, Vilnius, p.
  9. Gillon, R. (1985) Philosophical medical ethics, Chichester, p. 85.
  10. Hendrick, J. (2000) Law and ethics in nursing and health care, Cheltenham, p. 30-35; 118-125.
  11. Hewitt-Taylor, J. (2003) Issues involved in promoting patient autonomy in health care// British journal of nursing, vol. 12, no.22, p.1323-1330.
  12. Lietuvos Medicinos Norma MN:20:1994. Slaugos etikos pagrindai. Valstybės žinios, 1994 12 30, Nr.469, 3-63.
  13. Rowson, R. (1996) Informed consent, London, p. 15-18.
  14. Scott, P.,A., Valimaki, M., Leino-Kilpi, H. etc. (2003) Autonomy, privacy and informed consent3: elderly care perspective// British journal of nursing, vol. 12, no.3, p.158.
Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s