Problemos Langerhanso salose

islets

Langerhanso salelės kasoje

Lapkričio 14 dieną visame pasaulyje minima Pasaulinė diabeto diena. Liūdna, tačiau sergančiųjų skaičius šia liga nuolat auga. PSO duomenimis cukriniu diabetu pasaulyje serga 1 iš 11 suaugusiųjų. Lietuvoje cukriniu diabetu serga beveik 117 tūkstančių žmonių arba kas 20 Lietuvos gyventojas. Iš jų 10 proc. sudaro sergantieji pirmojo tipo diabetu, kuris atsiranda dėl autoimuninio kasos beta ląstelių pažeidimo. Tai dažniausiai jaunų žmonių liga, kuria susergama iki 40-45 metų. Šiuo metu Lietuvoje pirmojo tipo diabetu serga apie 400 vaikų iki 14 metų.

Pirmuosius aprašus apie diabeto ligą randama Egipto rankraščiuose 1500 m.pr.Kr. Tuo metu diabetas buvo apibūdinamas kaip liga, kurios metu išsiskiria ypač daug šlapimo. Šią ligą egiptiečia gydė  keturių dienų dieta, kurios metu buvo siūloma vartoti nuovirą iš kaulų, grūdų, smėlio, švino bei žemės.

Iki 1920 metų sergantieji pirmojo tipo diabetu gyveno labai trumpai, po pirmųjų ligos požymių pasireiškimo, žmonės mirdavo  po 6-12 mėnesių. Paprastai tik labai griežta dieta, svorio sumažinimas šiek tiek pailgindavo gyvenimo trukmę.

Iki insulino injekcijų atradimo pacientus buvo bandoma gydyti dieta be angliavandenių, tačiau po tokio gydymo pacientai mirdavo dėl kacheksijos (išsekimo) arba ketoacidozės.

Maža sritis – didelės problemos

Cukrinis diabetas atsiranda dėl kasos pažeidimo. Kasoje randama apie 1 milijonas specialiųjų ląstelių, kurios vadinamos Langerhanso salelėmis. Tai labai mažos, išplitusios po visą audinį ir turinčios aiškias ribas endokrininės ląstelės. Jas pirmasis aprašė vokiečių patologas Paul Langerhans 1869 metais.

Šiose salelėse vyksta hormonų gamyba, be to beta ląstelės gamina hormoną insuliną. Insulinas veikia tarsi ląstelių raktas, jis „atrakina“ ląsteles, kad gliukozė, kurią gaunama su maistu patektų į ląsteles ir jos gautų energijos.

Susirgus 1 tipo diabetu, imuninė sistema pradeda neatpažinti beta ląstelių kasoje, jas atakuoja ir sunaikina kaip svetimkūnius. Šio tipo diabetui būdinga stipriai išreikšta simptomatika, tad diagnozė nustatoma labai greitai.

Sergant 2 tipo diabetu, sumažėja insulino jautrumas raumenyse bei kepenų ląstelėse. Šio tipo diabetas taip pat išsivysto ir dėl sumažėjusios insulino gamybos kasoje. Priešingai nei 1 tipo diabetas, šio tipo diabetas insulinu gydomas  ne taip dažnai.

Insulino atradimas

Prieš beveik šimtą metų medicinoje padarytas revoliucingas atradimas – pradėtas gydymas insulinu. Leonard Thomsen – tai 14 metų berniukas iš Toronto, kuris sirgo 1 tipo sunkia diabeto forma. 1922 metų sausio 23 dieną jis tapo pirmuoju žmogumi, kuriam buvo suleista insulino ekstrakto gauto iš galvijų kasos. Kitą dieną jam buvo suleista dar dvi injekcijos, ir gliukozės kiekis kraujyje žymiai sumažėjo. Bandymas reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje insulino injekcijomis buvo sėkmingas, o berniukas išgyveno iki 1935 metų.

Tais pačiais metais kita, diabetu serganti mergina, Elisabeth Evans Hughes, artėjant savo penkioliktajam gimtadieniui taip pat tapo insulino recipientė. Insulino dėka ši moteris išgyveno iki 73 metų, susilaukė vaikų ir anūkų.

Elizabeth-Hughes_adult

Elisabeth Evans Hughes – viena iš pirmųjų pacientų, pradėtų gydyti insulinu 1922 m.

Insulino atradimo autoriai – gydytojai bei mokslininkai, subūrę taip vadinamą Toronto grupę. Pagrindiniai jos veikėjai – Frederick Banting, Charles Best, James B. Collip bei J.R.Macleod. Toronto universitetas savo išradimą patentavo, o nuo 1923 metų insulinas imtas naudoti visame pasaulyje. Šis išradimas apdovanotas Nobelio premija.

Vystymasis

Po insulino injekcijų atradimo, sergančiųjų diabetu gyvenimo trukmė žymiai pailgėjo, tačiau daug problemų kėlė vėlyvosios diabeto komplikacijos. O ypač tiems pacientams, kurie buvo pradėti gydyti insulinu vėlesnėse ligos stadijose.

1936 metais buvo atrasta, jog insulino veikimas pailgėja pridėjus specialaus baltymo protamino. Po 10 metų, 1946 metais, du tyrinėtojai sukūrė kristalinį protamininsuliną.

1970 metais buvo sukurtas švaresnis insulinas, kuris nesukeldavo antikūnių reakcijos, tad  retesnės pasitaikydavo alerginės reakcijos. 1982 metais kiaulės insulinas buvo sėkmingai transformuotas į žmogaus insuliną.

Gliukozės matavimai

Apie 1980 metus atsiranda pirmosios juostelės, matuojančios gliukozės kiekį kraujyje. Kiek vėliau atsiranda ir gliukozės kiekį kraujyje matuojantys aparatai, tačiau tuo metu jie buvo labai brangūs.

Iki tol pacientai būdavo guldomi į ligoninę, matuojamas gliukozės kiekis kraujyje ligoninėje bei sudozuojamas insulinas 3-6 mėnesiams iki sekančios kontrolės. Deja, tai nebuvo labai efektinga. Atsiradus gliukozės matavimo juostelėms, pacientams tampa lengviau kontroliuoti savo ligą bei aktyviau dalyvauti savo gydyme.

Beje, juostelės, parodančios gliukozės buvimą šlapime, naudotos plačiai, tačiau tai nebuvo labai tikslus metodas bei neatspindėjo gliukozės kiekio kraujyje.

Cukrinis diabetas šiandien

Praėjus beveik šimtai metų po insulino injekcijų atradimo, šis vaistas išlieka  vienas pagrindinių 1 tipo diabeto gydymui ir šiomis dienomis. Tiesa, situacija labai pagerėjo atradus įvairaus veikimo trukmės, skirtingų veikimo mechanizmų insulinų. JAV šiuo metu naudojama apie 20 rūšių insulinų. Nuo 2015 metų JAV naudojamas inhaliuojamas trumpo veikimo insulinas, kuris tinkamas tik suaugusiems, nerūkantiems ir nesergantiems plaučių ligomis žmonėms.

Šiuo metu mokslininkai aktyviai dirba siekdami sukurti insuliną, kuris veiktų 3-4 dienas, tai sumažintų injekcijų skaičių bei sumažintų komplikacijų riziką.

Kita idėja – išmanusis insulinas, kuris aktyvuotųsi tik tada, kai gliukozės kiekis kraujyje padidėja ir būtų neaktyvus, kai gliukozės ribos normalios. Manoma, jog jo klinikiniai tyrinėjimai galėtų prasidėti penkerių metų laikotarpyje.

Kasos transplantacija dažniausiai rekomenduojama esant labai pažengusiam diabetui, kai kartu atsiranda ir inkstų funkcijos nepakankamumas. Dažniausiai persodinami abu organai – kasa ir inkstai. Po transplantacijos žmogus yra priverstas visą gyvenimą vartoti imunitetą slopinančius vaistus, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, be to nėra visai aišku, kaip kasa sureaguos į imunosupresantus. Langerhanso salelių transplantacija taip pat nėra dažnai taikoma, paprastai reikalingos 2-3 transplantacijos procedūros, nes šios ląstelės labai jautrios, greitai žūva, didelė komplikacijų rizika, žmogus priverstas vartoti imunosupresantus visą gyvenimą, kurie didina infekcijų bei tam tikrų vėžio formų riziką.

 Šaltiniai:

Ann- Kristin B.Helmers Problemene på de langerhanske øyer, Sykepleien, 2016 06

 Amanda Perkins Insulin basics, Nursing made incredibly easy, 2017

https://www.tv3.lt/naujiena/924468/cukrinis-diabetas-plinta-lyg-epidemija-lietuvoje-net-kas-antras-nezino-kad-serga

https://transplant.surgery.ucsf.edu/conditions–procedures/islet-transplant-for-type-1-diabetes.aspx

Reklama

Perlipti per save

3 ske

Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.

Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?

Nemalonūs kvapai

Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.

Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam  –  žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją

Nemalonūs vaizdai

Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.

Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina.  Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?

Pavojus užsikrėsti

Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.

Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei  prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.

Prisilietimas prie mirties

Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.

Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.

Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar  atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.

 

 

 

 

Šlapimo tyrimas. Kaip jį perskaityti?

urin

Paprastas, greitas ir informatyvus, taip būtų galima apibūdinti šlapimo tyrimą. Tai vienas dažniausiai atliekamų tyrimų sveikatos priežiūros įstaigose.

Šlapimo tyrimas gali suteikti daug informacijos kai:

  • Įtariama šlapimo takų infekcija ar uždegimas
  • Įtariamos inkstų ligos
  • Nėštumo metu
  • Sergant cukriniu diabetu
  • Sutrikus hormonų pusiausvyrai

Standartinis šlapimo tyrimas atliekamas įmerkiant plastikinę juostelę su indikatoriumi į šlapimą, o toliau įvertinama pagal spalvinę schemą arba analizuoja aparatas. Išsamesniems šlapimo tyrimams naudojamas mikroskopas ar kiti prietaisai. Šlapimo tyrimo pagalba gali būti nustatomos šlapimo pūslės, šlapimtakių, inkstų ligos, nėštumas, cukrinis diabetas ir kt.

Teisingiausias rezultatas gaunamas, kai analizuojamas rytinis šlapimas ir jis ištiriamas tą pačią dieną.

Kaip jį perskaityti?

Santykinis tankis (SG)

Tai rodiklis, kuris atspindi inkstų funkciją, ar inkstai pakankamai gerai skiria šlapimą. Jo normos yra 1,010-1,025, tačiau šie skaičiai per parą svyruoja ir priklauso nuo suvartojamų skysčių. Šis rodiklis gali padidėti dėl skysčių netekimo (dehidratacijos, vėmimo, viduriavimo, karščiavimo ), širdies nepakankamumo, šoko. Diagnozuojant ligas aktualesnis sumažėjęs šlapimo santykinis tankis, kuris gali būti dėl inkstinio necukrinio diabeto, inkstų nepakankamumo, pielonefrito, glomerulonefrito ir kt.

Šlapimo pH

Paprastai šlapimo pH svyruoja nuo 5 -7. Šlapimas gali parūgštėti (<5) dėl viduriavimo, dehidratacijos, badavimo, valgant daug mėsos, dėl blogai kontroliuojamo diabeto. Šarminis šlapimas (>7) būdingas vegetarams, taip pat sergant inkstų nepakankamumu, esant šlapimtakių obstrukcijai, apsinuodijus salicilatais.

Baltymas šlapime

Tai vadinama albuminurija arba proteinurija. Normoje baltymo šlapime neturėtų būti. Baltymas gali atsirasti po didelio fizinio krūvio, esant karščiavimui, sergant šlapimo takų infekcija arba atsiradus šlapime kraujo. Taip pat baltymo šlapime gali būti randama sergant lėtinėmis inkstų ligomis.

Gliukozė šlapime

Gliukozė šlapime gali būti ženklas, jog sergate cukriniu diabetu arba cukrinis diabetas yra blogai kontroliuojamas.

Ketonai šlapime

Ketonai šlapime atsiranda, kai organizme skyla riebalai. Tai gali nutikti dėl badavimo, ilgalaikio vėmimo, viduriavimo, blogai kontroliuojamo cukrinio diabeto, vartojant daug baltyminio, riebaus maisto.

Leukocitai šlapime

Leukocitų šlapime gali atsirasti dėl infekcijos, o taip pat jų daug randama makšties išskyrose. Leukocitai šlapime būdingi nėštumo metu.  Daugeliui moterų tuo metu padaugėja skystų makšties išskyrų, tad dalis leukocitų patenka ir į šlapimo tyrimą, tad ne visada leukocitus šlapime reikėtų vertinti kaip atsiradusį uždegimą.

Nitritai šlapime

Sveikiems žmonėms nitritų šlapime nerandama. Bakterijos, kurios sukelia šlapimo takų infekciją, nitratus paverčia į nitritus, tad nitritai yra bakterijų produktas. Jų atsiradimas šlapime byloja apie šlapimo takų infekciją.

Kraujas šlapime

Kraujas šlapime vadinama hematurija. Ji gali būti makroskopinė – kai kraujas šlapime matomas plika akimi, arba mikroskopinė – kraujas nustatomas šlapimo tyrimo pagalba arba mikroskopu. Kraujas šlapime gali būti šlapimtakių infekcijos, akmenligės požymis, o taip pat ir tokių sunkių ligų, kaip vėžio, požymis. Moterims kraujas šlapime randamas menstruacijų metu. Kai kuriems žmonėms būdinga mikroskopinė hematurija visą gyvenimą ir tai nėra jokios ligos požymis.

Bilirubinas šlapime

Tai hemoglobino skilimo produktas, kurio normoje neturėtų būti. Bilirubinas randamas šlapime sergant hepatitu, cholecistitu, esant kepenų pažeidimui, geltai.

Drumstas šlapimas

Paprastai šlapimo drumstumas „iš akies“ neanalizuojamas. Esant įtarimui, atliekamas šlapimo tyrimas arba paimamas šlapimo pasėlis.

Šlapimo spalva

Sveiko žmogaus šlapimas yra skaidrus, geltonos spalvos. Geriant daug skysčių šlapimas gali tapti bespalvis, trūkstant skysčių, šlapimas tampa labiau koncentruotas, tamsesnis. Rausvas šlapimas būdingas pavalgius burokėlių, vartojant tam tikrų vaistų (senos preparatai, rifampicinas) arba tai gali būti hematurijos požymis. Sergant kepenų, tulžies pūslės ligomis, šlapimas gali pasidaryti tamsiai rudas, putotas. Mėlynas, žalias šlapimas gali būti dėl maistinių dažų vartojimo arba dėl vaistų (amitriptilinas, indometacinas, propofolis).

Kaip teisingai paimti šlapimo tyrimą?

Šlapimas paimamas į švarų, sterilų indą. Prieš tyrimą būtina apsiplauti lytinius organus vandeniu be muilo. Šlapinantis svarbu, kad oda nesiliestų su šlapimo srove. Moterys šlapimo tyrimo paėmimo metu turi atitraukti vieną nuo kitos lytines lūpas, o vyrai atitraukti apyvarpę. Šlapimo tyrimui paimama vidurinė šlapimo porcija, t.y. pradedama šlapintis į klozetą, tada pasišlapinama į šlapimo surinkimo indą ir baigiama šlapintis klozete.

Jei šlapimo tyrimas nešamas ištirti tik už kelių valandų, tuomet indą su šlapimu būtina pastatyti į šaldytuvą, kad neužsiterštų kitomis bakterijomis.

Kodėl toks svarbus rytinis šlapimas?

Rytinio šlapimo rezultatas yra pats tiksliausias, nes po nakties šlapimas yra labiausiai koncentruotas. Pavyzdžiui, sergant šlapimo takų infekcija, rytiniame šlapime rasime daug bakterijų ir leukocitų, o nėštumo metu rytiniame šlapime randamas didžiausias nėštumo hormonų kiekis. Dienos bėgyje geriant daug skysčių, šlapimas prasiskiedžia, tad tyrimo atsakymas gali būti netikslus.

 

Edemos kojose. Kaip padėti pacientui?

edema

Tarp visų ląstelių, išskyrus kraujagysles, cirkuliuoja tarpląstelinis skystis. Kapiliarų pagalba tarp kraujo ir tarpląstelinio skysčio vyksta medžiagų, metabolitų ir dujų apykaita, kurių metu  reikalingos medžiagos įsiurbiamos, o nereikalingos pašalinamos. Kapiliarai yra sudaryti iš vieno sluoksnio ląstelių, kurių sienelės veikiamos dviejų slėgių – hidrostatinio ir koloidinio- osmosinio. Hidrostatinis slėgis – ištraukia iš kraujagyslių vandenį ir druskas. Koloidinis – osmosinis slėgis veikia priešinga kryptimis, sugrąžina skysčius atgal į kraujagysles. Esant įvairiom patologijom, uždegimams, kapiliarų laidumas gali padidėti ir skysčiai ima kauptis audiniuose.

Edema – tai aiškiai matomas ir palpuojamas patinimas, kurį sukelia tarpląstelinio skysčio susikaupimas audiniuose. Edemos gali atsirasti dėl :

  • Raumenų – venų pompos nusilpimo kojose (venų vožtuvų nesandarumo, giliųjų venų užakimo). Tokiais atvejais kraujas užsistovi periferijoje, kraujagyslėse didėja spaudimas ir skysčiai ima kauptis audiniuose. Pradžioje edemos atsiranda čiurnų srityje, o vėliau gali išplisti aukštyn į blauzdų sritį.
  • Per mažo albumino kiekio kraujyje. Šis sutrikimas vadinamas hipoproteineminė edema. Albuminai yra didelės molekulės, kurios reguliuoja koloidinį – osmosinį slėgį. Esant mažam baltymo kiekiui, mažėja osmosinis slėgis, tad sumažėja skysčio difuzija į limfinę ir kraujagyslių sistemą, didėja vandens kiekis tarpląsteliniuose tarpuose.
  • Edemos gali atsirasti dėl įvairių ligų, patologinių būklių. Esant širdies nepakankamumui būdingos edemos visame kūne, o ypač tose vietose, kurios yra žemiau širdies lygio. Ilgai stovint, edemos atsiranda kojose, gulintiems pacientams – kryžkaulio srityje, blauzdose. Esant širdies nepakankamumui edemos paprastai stebimos abiejose kojose. Vėliau edemos gali atsirasti ir kaklo venose.

Atsiradusios edemos kojose pacientams sukelia įvairių nepatogumų:

  • Jaučiamas kojų nutirpimas ir diskomfortas
  • Dėl edemų kojų oda įsitempia, plyšta, ima šlapiuoti, jaučiamas skausmas
  • Kojų judesiai tampa riboti, sunku įsimauti į batus
  • Iškyla pavojus atsirasti kojų opoms, praguloms, nes edemos paveiktas audinys pasižymi prasta kraujotaka
  • Žaizdos, atsivėrusios kojose, blogai gyja

Slauga esant edemoms

Pastebėjus edemas būtina pirmiausia apie tai pranešti gydytojui, nes tai gali būti rimtos ligos simptomas. Apie edemas taip pat būtina dokumentuoti paciento slaugos istorijoje. Aprašoma lokalizacija, išplitimo dydis, kuriuo paros metu edemos būna didžiausios.

Neretai paciento svorio padidėjimas gali byloti, jog formuojasi edemos. Pasitaiko, jog matomos edemos atsiranda tik tuomet, kai organizme susikaupia virš 5 litrų skysčio. Toks pacientas turėtų būti kasdien sveriamas tuo pačiu laiku, pavyzdžiui, prieš pusryčius, tais pačiais rūbais (geriausia naktiniais marškiniais). Svoris pažymimas svorio kreivėje.

Edemos taip pat gali būti stebimos matuojant edemines kūno vietas metrine juostele. Tai dažnai atliekama esant kojų trombozei, tuomet matuojama blauzdų apimtis, o esant kepenų cirozei – pilvo apimtis dėl ascito.

Esant didelėms edemoms būtina sekti diurezę bei fiksuoti suvartojamų skysčių kiekį.

Ne mažiau svarbus yra paciento mokymas. Kad edemos kojose būtų mažesnės būtina :

  • Būti labiau fiziškai aktyviam, tai stiprina raumenų – venų pompą. Skatinkite pacientą atlikti pėdų gimnastiką – judinti kojų pirštus, sukti pėdas aplink čiurną į vieną ir kitą pusę pakaitomis.
  • Vengti ilgą laiką stovėti ar sėdėti.
  • Vengti veržiančių drabužių, o ypač nepatogių, ankštų batų.
  • Vengti karštų vonelių kojoms.
  • Naudoti kompresines kojines.
  • Sėdint arba gulint kojas pakelti aukščiau. Gulint lovos kojūgalis pakeliamas 5-10 laipsnių kampu, o sėdint po kojomis padedamas suolelis, kad kelio sąnarys būtų 15 laipsnių kampu.

Kuo naudingas kojų pakėlimas?

Pakėlus aukščiau kojas, kraujas mechaniškai lengviau grįžta į širdį. Tai yra pasyvus drenažas, kuris sumažina kraujo pritekėjimą į kojas. Kojų pakėlimas kontraindikuotinas esant prastai arterinei kraujotakai kojose, hipertenzijai ar pablogėjusiai širdies veiklai.

Gydymas kompresija

Jei edemos  kojose atsiranda dėl susilpnėjusios raumenų – venų pompos, tuomet taikomos raumenų – venų pompą stiprinančios priemonės, kurios palengvina veninio kraujo sugrįžimą į širdį. Kompresijos pagalba  sukeliamas spaudimas kojose, kuris plinta gilyn į audinius. Spaudimas iš išorės tampa didesnis nei edeminiuose audiniuose, o tai neutralizuoja padidėjusį spaudimą kraujagyslėse. Edemos sumažėja, o širdies kraujotaka pagerėja. Kad kompresija būtų dar efektyvesnė, svarbu, kad pacientas būtų fiziškai aktyvus, nes raumenų judesiai taip pat gerina veninio kraujo grįžimą į širdį.

Kompresija pasiekiama elastinio binto pagalba arba dėvint kompresines kojines.

Kompresinės kojinės būna:

  • profilaktinės antitrombozinės
  • gydomosios

Profilaktinės antitrombozinės kojinės rekomenduojamos pacientams, kuriems kyla rizika kojų kraujagyslės susiformuoti trombams ir embolams, ypač tinka prieš ir po chirurginių operacijų. Šios kojinės gerina veninę kraujotaką. Kojinės būna įvairių dydžių, ilgių ir lengvai pritaikomos bet kokiam žmogui. Stipriausias spaudimas dėvint kojines jaučiamas čiurnų srityje, o kylant į viršų spaudimas mažėja. Svarbiausia, kad jos nebūtų per daug tamprios ir neužspaustų arterinės kraujotakos. Tai galima įvertinti apžiūrėjus kojų pirštus per kojinės angą (jei tokia yra). Pirštai neturėtų būti pabalę, pamėlę ar labai šalti.

Gydomosios kojinės gerina kraujotaką sergant venų ligomis, esant venų kraujotakos sutrikimams. Gydomosios kompresinės kojinės skirstomos į 4 kompresines klases:

I kompresinė klasė 18-21mmHg naudojama esant nedideliam venų išsiplėtimui, kai kojų edemos nėra arba venos išsiplėtusios nėštumo metu.

II kompresinė klasė 23-32mmHg naudojama kai venų išsiplėtimą lydi edemos kojose.

III kompresinė klasė 34-46mmHg kai yra didelio laipsnio venų išsiplėtimas, didelės edemos, skausmas.

IV kompresinė klasė ≥ 49 naudojama esant limfoedemai, tačiau jas dėvint būtina stebėti, kad nebūtų per stipriai suspaudžiamos limfagyslės.

Dauguma pacientų pradedančių dėvėti kompresines kojines jaučia nemalonų,  stiprų spaudimą, tad pasitaiko, jog po kelių dėvėjimų, žmogus tiesiog atsisako jų. Svarbu įtikinti pacientus, kad jas dėvėti būtina ir prie jų palaipsniui yra priprantama. Kompresinės kojinės apsimaunamos kiekvieną rytą, kol dar nėra edemų arba jos nėra labai didelės. Kojinės dėvimos dienos metu, o nakčiai nuimamos. Apmauti šias kojines pacientams būna lengviau dėvint gumines pirštines, taip pat galima  kojas papudruoti talku arba prieš maunant ant pėdos uždėti celofaninį maišelį, o kai kojinė būna vietoje, maišelis ištraukiamas  pro angą, esančią  kojinės pirštų srityje.

Veninė kompresija taip pat pasiekiama naudojant elastinius bintus. Kad spaudimo jausmas nebūtų toks nemalonus, patariama kompresiją didinti palaipsniui, bintas neturėtų sukelti nepatogumo. Elastinių bintų būna įvairių pločių ir skirtingų elastinių stiprumų. Ramybės būsenoje elastinio binto spaudimas būna mažesnis, o judant – didesnis, todėl rekomenduojama pacientams būti kuo labiau fiziškai aktyviems. Kojos apibintuojamos ryte, o vakare elastinis tvarstis nuimamas. Paliktas per naktį tvarstis gali užspausti arterijas, tad palikti jo nakčiai nerekomenduotina.

Elastinis tvarstis bintuojamas aštuoniukės arba spiralės principu. Pacientas sulenkia koją per kelią 90 laipsnių kampu ir pradedama bintuoti nuo kojos pirštų iki kelių. Kojos kelias taip pat uždengiamas bintu, bintuojama iki pakinklio. Kad elastinio binto spaudimas būtų vienodas, kiekvienas apačioje esantis sluoksnis padengiamas 50 proc. kitos apvijos sluoksniu. Stipriausias spaudimas turėtų būti čiurnos srityje ir kylant aukščiau spaudimas turėtų mažėti. Teisingas uždėtas bintas gerai laikosi, nesmunka, o pacientas jaučia tvirtą bet ne per daug stiprų spaudimą. Jei bintas uždėtas per daug tampriai, kojų pirštai pasidaro šalti, pabalę, cianotiški, sutrikdoma kojų kraujotaka. Tokiu atveju bintuojama iš naujo.

G

Ką dar reikėtų žinoti?

Ne visada senų žmonių kojų patinimas traktuojamas kaip kojų edema. Pasitaiko, jog raumuo, esantis šalia čiurnos išorinio kauliuko būna padidėjęs. Paprašykite, kad pacientas pajudintų kojų pirštus, jei tai ne edema, šis raumuo judės kartu. Taip pat kai kurie žmonės po čiurnos kauliuku turi riebalines pagalvėles, kurios visada būna vienodo dydžio ir nekinta, priešingai nei edemos.

Šaltinis

E.S.Blix, S. Breivik Basis bok i sykepleie, 2006

Karoliussen, K.L.Smebye Eldre, aldring og sykepleie, 1997

 

Multitaskingas arba kodėl pavojinga būti Barbe tridarbe

Dauguma slaugytojų, o ypač dirbančių ligoninėse, yra priversti dirbti greitai ir tiksliai. Kasdien susiduriama su nenuspėjamomis problemomis, nuolat įtemptai mąstome ir bet kokiomis sąlygomis privalome išlikti budrūs. Ir nors daugybė naujų technologijų iš dalies mūsų darbą palengvino, poreikis vienu metu atlikti keletą darbų tik dar labiau sustiprėjo.

Multitaskingas (iš anglų kalb. multitasking) – tai žmogaus gebėjimas/bandymas vienu metu atlikti keletą darbų. Slaugytojai nuolat rūpinasi keliais pacientais iš karto, kurių poreikiai bei sveikatos būklė nuolat kinta, tad vienu metu atlikti kelis darbus mums ne naujiena. Pastebima, jog kuo slaugytojas daugiau turi patirties, tuo jam lengviau vienu metu atlikti kelis darbus, o dažnai tai atlieka tiesiog pasąmoningai. Pavydžiui, įėjusi į palatą slaugytoja ima ruoštis užstatyti lašelinę, tuo pačiu metu užmeta akį į paciento šlapimo maišelį bei įvertina šlapimo spalvą ir kiekį, iš kišenės išsitraukia termometrą ir įkiša pacientui  į pažastį pamatuoti temperatūrą, persimeta keliais žodžiais su pacientu ir dar atsiliepia telefonu, kur gydytojas duoda nurodymus apie pacientą iš kitos palatos. Ir taip vos ne kasdien, kiekvienos pamainos metu.

Multitaskingo pavojai

Atrodo, kokia šauni slaugytoja, kiek daug suspėja ir padaro, tačiau mokslininkai įspėja, jog multitaskingas pavojingas mūsų sveikatai, nes:

  • Vienu metu atliekami keli darbai didina lėtinio streso pavojų. Nuolatinis smegenų bombardavimas informacija, kurią jos turi perdirbti bei atitinkamai reaguoti didina streso atsaką, o tai reiškia daugiau streso hormono kortizolio kraujyje. Dideli kortizolio kiekiai gali išprovokuoti širdies ligas, aukštą kraujospūdį, 2 tipo cukrinį diabetą, susilpninti  imuninę sistemą, sukelti lėtinį stresą.
  • Multitaskingas gali sukelti depresiją bei socialinį nerimą. Po sunkios darbo dienos dažnai nebesinori nieko veikti, atsisakoma susitikimų su draugais, bendravimo, o neretai darbo problemos ir situacijos „parsinešamos į namus“ ir būna sunku persijunkti į namų aplinką.
  • Mes tampame mažiau produktyvūs ir našūs. Atliekant kelis darbus vienu metu neretai susidaro įspūdis, jog padaroma žymiai daugiau ir našiau, tačiau mokslininkai teigia, jog rezultatai byloja visiškai priešingai. Multitaskingas pablogina atliekamo darbo kokybę bei našumą, tuščiai švaistomas laikas bei iškyla  klaidų pavojus.

Multitaskingas ir klaidos

Klaidos sveikatos priežiūros sistemoje gali būti pačios skaudžiausios, nes tai susiję su tuo, ką branginame labiausiai – sveikata bei gyvybe. Multitaskingas ypač pavojingas kai slaugytojas ruošia vaistus injekcijai ar lašinei, dozuoja ar ruošiasi juos suleisti, nes skiriant ir administruojant vaistus reikalingas ypač didelis susikaupimas. Vienos studijos metu buvo nustatyta, jog slaugytojas atitraukiamas nuo pradėto darbo nuo  6 iki 14 kartų per valandą, o tai reiškia, jog pavydžiui pradėti skiesti vaistai paliekami ant procedūrinio staliuko, nes slaugytoja pakviečiama į kitą palatą, kur pacientui pasidarė bloga. Tad ji atitraukiama nuo pradėto darbo, o grįžusi vėl turi pradėti nuo ten, kur baigė. Tokiose situacijos iškyla didelis klaidų ir apsirikimų pavojus.

Kitos dažniausiai slaugytojų daromos klaidos, atliekant kelis darbus iš eilės, tai:

  • Bloga rankų higiena
  • Nedėvimos pirštinės, apsauginis chalatas, akiniai
  • Nepatikrinama paciento tapatybė (neįsitikinama ar tikrai šis pacientas tas, kuriam paskirti vaistai)
  • Vaistai administruojami netinkamu laiku, paskiriami per anksti ar per vėlai.
  • Supainiojama dokumentacija, užrašoma klaidinga pavardė, neteisingai paskiriami tyrimai ir t.t.

Multitaskingas – mitas?

Mokslininkai teigia, jog multitaskingo reiškinys apskritai neegzistuoja, mes tiesiog labai greitai persijungiam nuo vieno veiksmo prie kito. Vieno tyrimo metu tiriamiesiems buvo liepta atlikti kelis darbus vienu metu, o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas magnetinio rezonanso pagalba. Tyrimas atskleidė, jog žmogaus smegenys daro pauzes tarp užduočių, kad galėtų nustumti į šalį tą informaciją, kuri susijusi su jau atlikta užduotimi ir pakeisti ją nauja informacija, kuri bus reikalinga kitai užduočiai. Teigiama, jog žmogus vienu metu negali būti susikoncentravęs į kelis objektus tuo pačiu metu, tad rašyti žinutę ir vairuoti yra labai pavojinga. Dirbant kelis darbus vienu metu darome daugiau klaidų, prarandama svarbi informacija ar ji nepastebima, blogėja darbinė atmintis, o tai blogina darbo kokybę. Tad multitaskingas priskiriamas prie žmogiškųjų faktorių ( o ne sisteminių), galinčių  išprovokuoti klaidas.

Kaip sau padėti?

Visame pasaulyje slaugytojų darbas yra įtemptas, mes nuolat save darbe patiriame iššūkių. Tai neatsiejama mūsų darbo dalis. Tad keletas patarimų:

  • Nesistenkite visus numatytus darbus išlaikyti savo galvoje, visada kišenėje turėkite blonknotą, kuriame susirašykite būtinus atlikti darbus, pastabas. Stengdamiesi prisiminti viską, tapsite mažiau pastabūs ir dėmesingesni.
  • Jei ruošiate lašinę ar dozuojate vaistus, nesileiskite kalbinami paciento artimųjų ar kolegų. Pasakykite, jog šiuo metu jums reikalingas ypatingas susikaupimas, o baigus darbą, atsakysite į visus rūpimus klausimus. Lygiai taip pat neklausinėkite savo kolegos, kaip jam sekėsi kelionėje ar pasimatyme, jei jis šiuo metu užsiėmę su vaistais.
  • Jei jaučiate, kad situacija tapo nevaldoma, tiesiog sustokite ir du tris kartus giliai įkvėpkite. Streso metu kvėpavimas darosi paviršutiniškas, nelygus. Gilūs, sąmoningi įkvėpimai malšina stresą, mes tarsi paliepiame savo kūnui ir protui nurimti. Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją – moko išminčiai.
  • Pasiklydus tarp daugybės darbų, užduočių ir paskyrimų labai sunku skirti tinkamą dėmesį pacientui. Pirmasis įspūdis susitikus su nauju pacientu gali tapti tolimesnio bendravimo pagrindu. Kalbėdami su pacientu palaikykite akių kontaktą, galite paliesti jo ranką, koją ar tiesiog lovą, priklausomai kiek komfortiškai jaučiatės jūs patys bendraudami ir kaip reaguoja į jus pacientas. Dažnai neverbalinis bendravimas pasako daugiau už ištartus žodžius. Stebėkite paciento kūno kalbą, ką ji jums sako? Ką jūs norėtumėte pasakyti kitiems, būdami tokioje kūno padėtyje, kurioje yra pacientas?

 

Naudoti šaltiniai:

http://www.psychologytoday.com

http://www.strategiesfornursemanagers.com/expert_content/221844.cfm#

https://www.americannursetoday.com/how-to-make-the-most-of-your-nursing-minutes/

http://www.americansentinel.edu/blog/2015/09/15/patient-safety-the-dangers-of-multitasking/

https://www.researchgate.net/publication/42253476_Interruptions_and_Multitasking_in_Nursing_Care

 

Kaip išmatuoti ūgį gulintiems pacientams

naoshi

Išmatuoti vaikščiojančio paciento ūgį paprasta kaip du kart du, tačiau kai būtina sužinoti   prie lovos prikaustyto paciento ūgį, susiduriame su nemenkais iššūkiais. Paciento ūgio ir svorio dažniausiai prireikia apskaičiuojant kūno masės indeksą. Tai aktualu vertinant  paciento mitybą, skiriant tikslias vaistų dozes. Neretai apie paciento ūgį sužinome iš artimųjų arba tiesiog įrašome „iš akies“. Tačiau yra keletas būdų kaip tai padaryti tiksliau ir profesionaliau.

Pusinio atstumo metodas

Kliniškai šis metodas laikomas vienas patikimiausių. Būtent šį metodą rekomenduoja Mini mitybos plano (Mini Nutrinional Assessment (MNA)) programa, kuri taikoma daugelyje pasaulio šalių nustatyti bei įvertinti pagyvenusių ir senų žmonių mitybos ypatumus ir poreikius bei laiku pastebėti mitybos nepakankamumą.

Pusinio atstumo metodo metu išmatuojamas atstumas nuo krūtinkaulio duobutės iki ištiestos rankos viduriniojo piršto paviršiaus. Ūgis apskaičiuojamas pagal formulę.

demispan_height

Ištiesta ranka turėtų būti pečių lygyje, jei yra galimybė, geriausia rinktis kairiąją ranką. Gautas atstumas cm įrašomas į žemiau pateiktą formulę ir gaunamas apytikslis paciento ūgis.

Moterys:

(1,35 x pusinis atstumas cm) +60,1 = ūgis cm

Vyrai:

(1,40 x pusinis atstumas cm) +57,8 = ūgis cm

Dilbio matavimas

Šis metodas populiarus Didžiojoje Britanijoje. Išmatuojamas atstumas centimetrais nuo alkūnės iki riešo kauliuko vidurio (geriausia naudoti kairįjį dilbį).

ulna_height

Gautas rezultatas susirandamas žemiau pateiktoje lentelėje ir atsižvelgiant į paciento lytį bei amžių pateikiamas apytikslis ūgis.

1

Abu šie metodai pakankamai patikimi ir tinka normaliai proporcingiems žmonėms. Pusinio atstumo metodas ypač tinkamas nevaikštantiems pacientams. Ūgio nustatymas matuojant dilbį rekomenduojamas pacientams turintiems kontraktūrų.

Šaltinis:

http://www.rxkinetics.com/height_estimate.html

Diagnozė – disfagija

 

dis1

Valgymas – vienas iš žmonijos malonumų. Valgydami ne tik aprūpiname organizmą reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir socializuojamės su kitais žmonėmis, atsipalaiduojame po dienos darbų. Deja, senyvo amžiaus žmonėms valgymas gali tapti tikru iššūkiu.

Disfagija – tai rijimo sutrikimas, kai žmogui būna sunku nuryti kietą arba skystą maistą, o kartais ir kietą, ir skystą. Disfagija nėra liga, tai sutrikimas, sukeltas kitų ligų ar būsenų. Dažniausiai disfagija išsivysto atsiradus raumenų ir nervų pakenkimui, kurie dalyvauja rijimo procese. Tai gali nutikti po galvos smegenų insulto, galvos traumų. Teigiama, jog 30-60 proc.žmonių po ūmaus galvos smegenų insulto išsivysto disfagija. Rijimo, kramtymo problemos taip pat gali atsirasti žmonėms, sergantiems vėžiniais susirgimais, dantenų ligomis. Psichinės ligos taip pat gali būti disfagijos priežastimi.

Tyrimai rodo, jog daugybė senų žmonių, gyvenančių slaugos namuose, būdinga disfagija arba reikalinga kitų žmonių pagalba valgant. Sergantieji demencija gali prarasti susidomėjimą maistu, atsisakyti valgyti, spjaudytis valgio metu, nesugebėti nuryti.

Kaip nuryjamas maistas?

Rijimas – tai sudėtingas procesas, kurio metu maistas iš burnos patenka į skrandį. Šis procesas gali būti suskaidomas į 4 fazes. Šios fazės yra glaudžiai susijusios viena su kita ir vyksta nevalingai kramtant ir nuryjant maistą. Atsiradus rijimo sutrikimams, sutrinka viena ar kelios rijimo fazės, o kartais – visos keturios.

  1. Oralinė paruošiamoji fazė – prieš atsikandant ar atsigeriant žmogus pirmiausia mato, uodžia, atpažįsta tai, kas pateks į jo burną. Vyksta organizmo pasiruošimas priimti maistą. Tai ypač svarbu įsidėmėti, kai dirbama su žmonėmis, kurie turi kognityvinių sutrikimų arba negali patys pavalgyti. Jei žmogus nebūna kognityviai susipažinęs, jog dabar jis valgys, o mes grūdame maistą į burną, didelė tikimybė, jog maistas gali patekti į kvėpavimo takus ir žmogus gali užspringti. Kai maistas „atpažįstamas“, jis patenka į burną, kramtomas, sumaišomas su seilėmis ir paruošiamas nuryti. Kramtymo metu liežuvis surenka maistą burnoje ir nuneša prie dantų susmulkinti. Nuostabu, kad kramtymo metu mes nesusikramtome liežuvio.
  2. Oralinė fazė – jos metu maistas suformuojamas į kamuoliuką ir liežuvio pagalba stumiamas į užpakalinę burnos sienelę, gerklės raumenys pradeda judėti pasiruošę priimti maistą.
  3. Faringinė fazė – gerklos pakyla ir pasistumia į priekį, balso plyšys užsiveria, užkirsdamas kelią maistui patekti į plaučius.  Antgerklis judėdamas taip pat  užveria kelią į kvėpavimo takus. Minkštasis gomurys pasikelia ir užveria kelią į nosiaryklę, kad maistas ryjimo metu nepatektų į nosį. Ryklės raumenys susitraukia ir stumia maistą į stemplę. Visa tai vyksta automatiškai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir pastangų.
  4. Stemplinė fazė – galiausiai maistas ar skystis pasiekia stemplę, viršutinis stemplės sfinkteris atsipalaiduoja ir peristaltikos dėka maistas išspaudžiamas į skrandį. Tai taip pat vyksta nevalingai.

Kaip pasireiškia disfagija?

Žmonės, kuriems būdinga disfagija, gali jausti, jog jiems sunku nuryti, maistas tarsi šokčioja gerklėje – nuryjama iki tam tikro lygio, o paskui kąsnis tarsi sustoja. Tai dažnai sukelia dusimo, oro trūkumo jausmą bei kitų nemalonių pojūčių. Dauguma tokių žmonių valgydami kosti, jiems reikia nuolat atsikrenkšti, o kartais po kosulio priepuolio maistas išvemiamas.

Daliai žmonių, patiriantiems rijimo sutrikimų, būdinga susilpnėjusi seilių sekrecija bei sausa burnos gleivinė, kitiems, priešingai – būdinga padidėjusi seilių sekrecija ir dėl gausaus seilėtekio būna problemiška nuryti maistą.

Kiti disfagijos simptomai – maistas nuolat teka per lūpų kraštą, maistas bei gėrimas nuolat patenka į nosį. Žmogus jaučia, jog maistas negali patekti į stemplę arba jaučiamas gerklėje „gumulas“. Gyvenimas su disfagija žmonėms yra išties sudėtingas.

Kai kurie disfagijos požymiai ir simptomai yra sunkiai atpažįstami. Pavydžiui, ar žinojote, jog nuolatinis nedidelis karščiavimas (37-38 °C), prakaitavimas, drebulys gali būti disfagijos požymis. Arba jei pacientas nuolat spjaudo maistą valgio metu, tai gali būti oralinės fazės disfagija, o tai reiškia, kad žmogus negali maisto tinkamai sukramtyti. Būdingiausi disfagijos požymiai:

  • Maistas neatpažįstamas
  • Nesugeba įsidėti maisto į burną
  • Seilėtekis arba būdingas spjaudimasis
  • Maistas krenta ar teka iš burnos
  • Maistas lieka už skruostų po valgio
  • Liežuvis juda pirmyn ir atgal kramtymo metu
  • Po nurijimo lieka maisto burnoje
  • Ilgas kramtymas
  • Kosulys prieš, po valgio ar valgio metu
  • Pavėluotas gerklų pakilimas rijimo metu arba jos visai nepakyla
  • Kąsnis nuryjamas per 3-4 nurijimo kartus
  • Drėgnas ar užkimęs balsas
  • Nuolatinis nusiskundimas, jog kažkas užstrigo gerklėje
  • Atsisakymas valgyti arba valgoma labai lėtai
  • Užsitęsęs nedidelis karščiavimas, stebimas drebulys prieš valgį
  • Svorio mažėjimas, apetito nebuvimas
  • Pneumonija
  • Nepakankama mityba, dehidratacija

Neretai disfagijos kamuojami pacientai negauna pakankamai reikalingo maisto kiekio, būna dehidratuoti, jiems gresia pavojus užspringti ar aspiruoti maisto į kvėpavimo takus, dažnai serga pneumonija.

Kaip padėti pacientui?

Gyvenimas su disfagija labai pakenkia žmogaus gyvenimo kokybei. Negalėjimas normaliai valgyti ir gerti ne tik užkerta kelią normaliam organizmo aprūpinimui reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir sukelia daug psichologinių problemų. Žmogus gali jausti, jog jis nepateisina savo ir kitų lūkesčių, sulaužo įprastas gero elgesio taisykles prie stalo. Pavyzdžiui, smarkiai užsikosti valgant su kitais žmonėms, o tai neretai sukelia kitų žmonių pasibjaurėjimą. Žmogus jaučia sumažėjusią savivertę, stresą valgymo metu, kiekvienas valgymas tampa iššūkiu.  Tad dirbant su tokiais žmonėmis svarbu matyti ne tik paciento problemą, bet visą žmogų kaip asmenybę bei stebėti jo savijautą.

Padėti pacientui pavalgyti dažnai būna ne tik slaugytojų pareiga, bet ir slaugos padėjėjų, tad svarbu, jog visas medicinos personalas būtų susipažinęs su šia problema ir mokėtų tinkamai elgtis su disfagijos kamuojamais pacientais. Tad keletas patarimų:

  • Stebėkite pacientą, kaip jis elgiasi valgymo metu – kaip kramto, nuryja maistą, kokios konsistencijos, temperatūros maistas tinka labiausiai.
  • Apžiūrėkite paciento lūpas, liežuvį, burnos gleivinę, nuolatinius ir išimamus dantis, stebėkite kiek seilių burnoje susikaupia, kaip pacientas geba atkąsti maistą, kaip rūpinasi burnos higiena.
  • Valgymo metu pacientui reikalinga visiška ramybė, išjunkite televizorių, radiją, muziką. Valgomasis turėtų būti pakankamai šviesus ir jaukus. Skirkite pakankamai laiko maitinimui, susiplanuokite jų maitinimą prieš arba po kitų pacientų valgymo.
  • Būkite šalia paciento, taip jis jausis saugesnis, jei stipriai užsikosėtų ar imtų dusti. Jūsų buvimas šalia bus tarsi priminimas, jog žmogus turi susikoncentruoti į valgymo procesą, o kitą kąsnį įsidėtų į burną, kai nuryjamas ankstesnis. Gali būti, jog tokiems žmonėms reikės žodinių instrukcijų kaip valgyti. Valgant mažesniais kąsniais ir lėtesniu tempu, maistas nuryjamas lengviau.
  • Sunkesniems pacientams gali tekti padėti koordinuoti judesius prie stalo (padėti paimti šaukštą, padėti pakabinti maistą, padėti prinešti jį prie burnos) arba tiesiog pamaitinti. Jei pacientui susilpnėjusi liežuvio funkcija, geriausia maistą padėti ant liežuvio, tada maistas patenka į gomurį, „atrakinamas“ ryjimo refleksas ir pats procesas trunka trumpiau.
  • Jei žmogui viena veido pusė paralyžuota, maistą dedame į sveikosios veido pusės burnos kampą.
  • Jei pacientas turi problemų su lūpų raumenimis, gali tekti padėti užverti burną rankų pagalba.

2

  • Taip pat galima pastimuliuoti rijimo refleksą, paspaudžiant smakrą žemyn link burnos pagrindo.

1

  •  Kitas būdas, pastimuliuoti rijimo refleksą – dviem pirštais paglostyti liniją nuo smakro link stemplės.

3

  • Rijimo stimuliavimas neturėtų būti kaip tikslas savaime, tai turi būti atliekama dėl paciento. Veido, burnos sritis yra ypač privačios zonos, tad pacientas neturėtų jaustis kankinamas ar prievartaujamas.
  • Ne mažiau svarbu – parinkti tinkamą maistą. Jei valgoma duona, pašalinkite duonos plutą. Košė gali būti alternatyva duonai. Kietesnis maistas turėtų būti sumalamas arba susmulkinamas iki tyrės konsistencijos, į skysčius dedama specialių tirštinančių miltelių (yra įvairių gamintojų). Įvairios tyrės gali būti alternatyva sriuboms. Vieniems žmonėms tinka tik tyrės konsistencijos maistas, kitiems užtenka susmulkinti maistą šakute. Jei valgomi pietūs, uždėkite daugiau padažo. Jei maistas sumalamas arba smulkinamas iki tyrės, išdėliokite kiekvieną susmulkintą produktą atskirai lėkštėje, nemaišykite į vieną košę. Taip matytysis patiekalų forma bei spalva, o tai stimuliuoja apetitą. Be to, maistas turėtų būti įvairus.
  • Pacientams, turintiems rijimo sutrikimų, yra lengviau valgyti želė konsistencijos maistą. Visai skystas maistas lengvai patenka į kvėpavimo takus. Želė konsistencijos maistas yra lengviau ir saugiau nuryjamas. Kefyras yra geriau tokiems žmonėms nei pienas, nes jis tirštesnės konsistencijos. Želė konsistencijos maisto pavyzdžiai, tai – suflė, jogurtas, pudingas, kremas, apkepas be stambių gabaliukų, želė. Jei pacientas valgo mažai, maistas turėtų būti su didesniu kalorijų kiekiu.
  • Jei žmogus maitinamas tik skystu maistu, pavyzdžiui dėl opų burnoje, ryjimo sutrikimų, tai sriubos, gėrimai turėtų būti kuo įvairesni. Paprastai tokiais atvejais neapsieinama be specialių didesnio koloražo ar didesnio baltymo kiekio gėrimų ar miltelių, kuriais praturtinamas maistas.
  • Skysčiai tokiems žmonėms duodami šaukštelio pagalba arba specialiu puodeliu su snapeliu, taip geriau kontroliuojamas patenkantis skysčio kiekis.
  • Jei maistas ar skysčiai patenka į kvėpavimo takus, pacientas pamėlsta ir ima smarkiai kosėti tol, kol pasišalina maistas iš kvėpavimo takų. Tokiais atvejais svarbu, kad šalia būtų slaugytojas ir nuramintų bei padėtų pacientui. Kritiniais atvejais, jei pacientas nesugeba iškosėti patekusio maisto ir ima trikti kvėpavimas,  gali tekti atsiurbti patekusį maistą iš kvėpavimo takų siurbliu arba atlikti Heimlicho manevrą .
  • Praryti tabletes gali būti sunku ir tiems pacientams, kurie neturi rijimo sutrikimų, o ypač jei tabletės neturi slidaus apvakalo. Tabletės lengviau praryjamos, jei jos įdedamos į šaukštelį kartu su tyre ar jogurtu. Tabletės, kurios turi dalinimo juostelę, gali būti susmulkinamos iki mažesnių dalelių arba sutrinamos. Kitos tabletės turi būti sukramtomos, kapsulės atidaromos, jei pacientas negali praryti. Kai duodame pacientui tabletes, jis turi sėdėti arba stovėti, taip jos lengviau nukeliauja į stemplę.

Naudota literatūra:

E.S.Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

J.Brush Recognizing dysphagia at meals Feature article, 2007