Edemos kojose. Kaip padėti pacientui?

edema

Tarp visų ląstelių, išskyrus kraujagysles, cirkuliuoja tarpląstelinis skystis. Kapiliarų pagalba tarp kraujo ir tarpląstelinio skysčio vyksta medžiagų, metabolitų ir dujų apykaita, kurių metu  reikalingos medžiagos įsiurbiamos, o nereikalingos pašalinamos. Kapiliarai yra sudaryti iš vieno sluoksnio ląstelių, kurių sienelės veikiamos dviejų slėgių – hidrostatinio ir koloidinio- osmosinio. Hidrostatinis slėgis – ištraukia iš kraujagyslių vandenį ir druskas. Koloidinis – osmosinis slėgis veikia priešinga kryptimis, sugrąžina skysčius atgal į kraujagysles. Esant įvairiom patologijom, uždegimams, kapiliarų laidumas gali padidėti ir skysčiai ima kauptis audiniuose.

Edema – tai aiškiai matomas ir palpuojamas patinimas, kurį sukelia tarpląstelinio skysčio susikaupimas audiniuose. Edemos gali atsirasti dėl :

  • Raumenų – venų pompos nusilpimo kojose (venų vožtuvų nesandarumo, giliųjų venų užakimo). Tokiais atvejais kraujas užsistovi periferijoje, kraujagyslėse didėja spaudimas ir skysčiai ima kauptis audiniuose. Pradžioje edemos atsiranda čiurnų srityje, o vėliau gali išplisti aukštyn į blauzdų sritį.
  • Per mažo albumino kiekio kraujyje. Šis sutrikimas vadinamas hipoproteineminė edema. Albuminai yra didelės molekulės, kurios reguliuoja koloidinį – osmosinį slėgį. Esant mažam baltymo kiekiui, mažėja osmosinis slėgis, tad sumažėja skysčio difuzija į limfinę ir kraujagyslių sistemą, didėja vandens kiekis tarpląsteliniuose tarpuose.
  • Edemos gali atsirasti dėl įvairių ligų, patologinių būklių. Esant širdies nepakankamumui būdingos edemos visame kūne, o ypač tose vietose, kurios yra žemiau širdies lygio. Ilgai stovint, edemos atsiranda kojose, gulintiems pacientams – kryžkaulio srityje, blauzdose. Esant širdies nepakankamumui edemos paprastai stebimos abiejose kojose. Vėliau edemos gali atsirasti ir kaklo venose.

Atsiradusios edemos kojose pacientams sukelia įvairių nepatogumų:

  • Jaučiamas kojų nutirpimas ir diskomfortas
  • Dėl edemų kojų oda įsitempia, plyšta, ima šlapiuoti, jaučiamas skausmas
  • Kojų judesiai tampa riboti, sunku įsimauti į batus
  • Iškyla pavojus atsirasti kojų opoms, praguloms, nes edemos paveiktas audinys pasižymi prasta kraujotaka
  • Žaizdos, atsivėrusios kojose, blogai gyja

Slauga esant edemoms

Pastebėjus edemas būtina pirmiausia apie tai pranešti gydytojui, nes tai gali būti rimtos ligos simptomas. Apie edemas taip pat būtina dokumentuoti paciento slaugos istorijoje. Aprašoma lokalizacija, išplitimo dydis, kuriuo paros metu edemos būna didžiausios.

Neretai paciento svorio padidėjimas gali byloti, jog formuojasi edemos. Pasitaiko, jog matomos edemos atsiranda tik tuomet, kai organizme susikaupia virš 5 litrų skysčio. Toks pacientas turėtų būti kasdien sveriamas tuo pačiu laiku, pavyzdžiui, prieš pusryčius, tais pačiais rūbais (geriausia naktiniais marškiniais). Svoris pažymimas svorio kreivėje.

Edemos taip pat gali būti stebimos matuojant edemines kūno vietas metrine juostele. Tai dažnai atliekama esant kojų trombozei, tuomet matuojama blauzdų apimtis, o esant kepenų cirozei – pilvo apimtis dėl ascito.

Esant didelėms edemoms būtina sekti diurezę bei fiksuoti suvartojamų skysčių kiekį.

Ne mažiau svarbus yra paciento mokymas. Kad edemos kojose būtų mažesnės būtina :

  • Būti labiau fiziškai aktyviam, tai stiprina raumenų – venų pompą. Skatinkite pacientą atlikti pėdų gimnastiką – judinti kojų pirštus, sukti pėdas aplink čiurną į vieną ir kitą pusę pakaitomis.
  • Vengti ilgą laiką stovėti ar sėdėti.
  • Vengti veržiančių drabužių, o ypač nepatogių, ankštų batų.
  • Vengti karštų vonelių kojoms.
  • Naudoti kompresines kojines.
  • Sėdint arba gulint kojas pakelti aukščiau. Gulint lovos kojūgalis pakeliamas 5-10 laipsnių kampu, o sėdint po kojomis padedamas suolelis, kad kelio sąnarys būtų 15 laipsnių kampu.

Kuo naudingas kojų pakėlimas?

Pakėlus aukščiau kojas, kraujas mechaniškai lengviau grįžta į širdį. Tai yra pasyvus drenažas, kuris sumažina kraujo pritekėjimą į kojas. Kojų pakėlimas kontraindikuotinas esant prastai arterinei kraujotakai kojose, hipertenzijai ar pablogėjusiai širdies veiklai.

Gydymas kompresija

Jei edemos  kojose atsiranda dėl susilpnėjusios raumenų – venų pompos, tuomet taikomos raumenų – venų pompą stiprinančios priemonės, kurios palengvina veninio kraujo sugrįžimą į širdį. Kompresijos pagalba  sukeliamas spaudimas kojose, kuris plinta gilyn į audinius. Spaudimas iš išorės tampa didesnis nei edeminiuose audiniuose, o tai neutralizuoja padidėjusį spaudimą kraujagyslėse. Edemos sumažėja, o širdies kraujotaka pagerėja. Kad kompresija būtų dar efektyvesnė, svarbu, kad pacientas būtų fiziškai aktyvus, nes raumenų judesiai taip pat gerina veninio kraujo grįžimą į širdį.

Kompresija pasiekiama elastinio binto pagalba arba dėvint kompresines kojines.

Kompresinės kojinės būna:

  • profilaktinės antitrombozinės
  • gydomosios

Profilaktinės antitrombozinės kojinės rekomenduojamos pacientams, kuriems kyla rizika kojų kraujagyslės susiformuoti trombams ir embolams, ypač tinka prieš ir po chirurginių operacijų. Šios kojinės gerina veninę kraujotaką. Kojinės būna įvairių dydžių, ilgių ir lengvai pritaikomos bet kokiam žmogui. Stipriausias spaudimas dėvint kojines jaučiamas čiurnų srityje, o kylant į viršų spaudimas mažėja. Svarbiausia, kad jos nebūtų per daug tamprios ir neužspaustų arterinės kraujotakos. Tai galima įvertinti apžiūrėjus kojų pirštus per kojinės angą (jei tokia yra). Pirštai neturėtų būti pabalę, pamėlę ar labai šalti.

Gydomosios kojinės gerina kraujotaką sergant venų ligomis, esant venų kraujotakos sutrikimams. Gydomosios kompresinės kojinės skirstomos į 4 kompresines klases:

I kompresinė klasė 18-21mmHg naudojama esant nedideliam venų išsiplėtimui, kai kojų edemos nėra arba venos išsiplėtusios nėštumo metu.

II kompresinė klasė 23-32mmHg naudojama kai venų išsiplėtimą lydi edemos kojose.

III kompresinė klasė 34-46mmHg kai yra didelio laipsnio venų išsiplėtimas, didelės edemos, skausmas.

IV kompresinė klasė ≥ 49 naudojama esant limfoedemai, tačiau jas dėvint būtina stebėti, kad nebūtų per stipriai suspaudžiamos limfagyslės.

Dauguma pacientų pradedančių dėvėti kompresines kojines jaučia nemalonų,  stiprų spaudimą, tad pasitaiko, jog po kelių dėvėjimų, žmogus tiesiog atsisako jų. Svarbu įtikinti pacientus, kad jas dėvėti būtina ir prie jų palaipsniui yra priprantama. Kompresinės kojinės apsimaunamos kiekvieną rytą, kol dar nėra edemų arba jos nėra labai didelės. Kojinės dėvimos dienos metu, o nakčiai nuimamos. Apmauti šias kojines pacientams būna lengviau dėvint gumines pirštines, taip pat galima  kojas papudruoti talku arba prieš maunant ant pėdos uždėti celofaninį maišelį, o kai kojinė būna vietoje, maišelis ištraukiamas  pro angą, esančią  kojinės pirštų srityje.

Veninė kompresija taip pat pasiekiama naudojant elastinius bintus. Kad spaudimo jausmas nebūtų toks nemalonus, patariama kompresiją didinti palaipsniui, bintas neturėtų sukelti nepatogumo. Elastinių bintų būna įvairių pločių ir skirtingų elastinių stiprumų. Ramybės būsenoje elastinio binto spaudimas būna mažesnis, o judant – didesnis, todėl rekomenduojama pacientams būti kuo labiau fiziškai aktyviems. Kojos apibintuojamos ryte, o vakare elastinis tvarstis nuimamas. Paliktas per naktį tvarstis gali užspausti arterijas, tad palikti jo nakčiai nerekomenduotina.

Elastinis tvarstis bintuojamas aštuoniukės arba spiralės principu. Pacientas sulenkia koją per kelią 90 laipsnių kampu ir pradedama bintuoti nuo kojos pirštų iki kelių. Kojos kelias taip pat uždengiamas bintu, bintuojama iki pakinklio. Kad elastinio binto spaudimas būtų vienodas, kiekvienas apačioje esantis sluoksnis padengiamas 50 proc. kitos apvijos sluoksniu. Stipriausias spaudimas turėtų būti čiurnos srityje ir kylant aukščiau spaudimas turėtų mažėti. Teisingas uždėtas bintas gerai laikosi, nesmunka, o pacientas jaučia tvirtą bet ne per daug stiprų spaudimą. Jei bintas uždėtas per daug tampriai, kojų pirštai pasidaro šalti, pabalę, cianotiški, sutrikdoma kojų kraujotaka. Tokiu atveju bintuojama iš naujo.

G

Ką dar reikėtų žinoti?

Ne visada senų žmonių kojų patinimas traktuojamas kaip kojų edema. Pasitaiko, jog raumuo, esantis šalia čiurnos išorinio kauliuko būna padidėjęs. Paprašykite, kad pacientas pajudintų kojų pirštus, jei tai ne edema, šis raumuo judės kartu. Taip pat kai kurie žmonės po čiurnos kauliuku turi riebalines pagalvėles, kurios visada būna vienodo dydžio ir nekinta, priešingai nei edemos.

Šaltinis

E.S.Blix, S. Breivik Basis bok i sykepleie, 2006

Karoliussen, K.L.Smebye Eldre, aldring og sykepleie, 1997

 

Reklama

Multitaskingas arba kodėl pavojinga būti Barbe tridarbe

Dauguma slaugytojų, o ypač dirbančių ligoninėse, yra priversti dirbti greitai ir tiksliai. Kasdien susiduriama su nenuspėjamomis problemomis, nuolat įtemptai mąstome ir bet kokiomis sąlygomis privalome išlikti budrūs. Ir nors daugybė naujų technologijų iš dalies mūsų darbą palengvino, poreikis vienu metu atlikti keletą darbų tik dar labiau sustiprėjo.

Multitaskingas (iš anglų kalb. multitasking) – tai žmogaus gebėjimas/bandymas vienu metu atlikti keletą darbų. Slaugytojai nuolat rūpinasi keliais pacientais iš karto, kurių poreikiai bei sveikatos būklė nuolat kinta, tad vienu metu atlikti kelis darbus mums ne naujiena. Pastebima, jog kuo slaugytojas daugiau turi patirties, tuo jam lengviau vienu metu atlikti kelis darbus, o dažnai tai atlieka tiesiog pasąmoningai. Pavydžiui, įėjusi į palatą slaugytoja ima ruoštis užstatyti lašelinę, tuo pačiu metu užmeta akį į paciento šlapimo maišelį bei įvertina šlapimo spalvą ir kiekį, iš kišenės išsitraukia termometrą ir įkiša pacientui  į pažastį pamatuoti temperatūrą, persimeta keliais žodžiais su pacientu ir dar atsiliepia telefonu, kur gydytojas duoda nurodymus apie pacientą iš kitos palatos. Ir taip vos ne kasdien, kiekvienos pamainos metu.

Multitaskingo pavojai

Atrodo, kokia šauni slaugytoja, kiek daug suspėja ir padaro, tačiau mokslininkai įspėja, jog multitaskingas pavojingas mūsų sveikatai, nes:

  • Vienu metu atliekami keli darbai didina lėtinio streso pavojų. Nuolatinis smegenų bombardavimas informacija, kurią jos turi perdirbti bei atitinkamai reaguoti didina streso atsaką, o tai reiškia daugiau streso hormono kortizolio kraujyje. Dideli kortizolio kiekiai gali išprovokuoti širdies ligas, aukštą kraujospūdį, 2 tipo cukrinį diabetą, susilpninti  imuninę sistemą, sukelti lėtinį stresą.
  • Multitaskingas gali sukelti depresiją bei socialinį nerimą. Po sunkios darbo dienos dažnai nebesinori nieko veikti, atsisakoma susitikimų su draugais, bendravimo, o neretai darbo problemos ir situacijos „parsinešamos į namus“ ir būna sunku persijunkti į namų aplinką.
  • Mes tampame mažiau produktyvūs ir našūs. Atliekant kelis darbus vienu metu neretai susidaro įspūdis, jog padaroma žymiai daugiau ir našiau, tačiau mokslininkai teigia, jog rezultatai byloja visiškai priešingai. Multitaskingas pablogina atliekamo darbo kokybę bei našumą, tuščiai švaistomas laikas bei iškyla  klaidų pavojus.

Multitaskingas ir klaidos

Klaidos sveikatos priežiūros sistemoje gali būti pačios skaudžiausios, nes tai susiję su tuo, ką branginame labiausiai – sveikata bei gyvybe. Multitaskingas ypač pavojingas kai slaugytojas ruošia vaistus injekcijai ar lašinei, dozuoja ar ruošiasi juos suleisti, nes skiriant ir administruojant vaistus reikalingas ypač didelis susikaupimas. Vienos studijos metu buvo nustatyta, jog slaugytojas atitraukiamas nuo pradėto darbo nuo  6 iki 14 kartų per valandą, o tai reiškia, jog pavydžiui pradėti skiesti vaistai paliekami ant procedūrinio staliuko, nes slaugytoja pakviečiama į kitą palatą, kur pacientui pasidarė bloga. Tad ji atitraukiama nuo pradėto darbo, o grįžusi vėl turi pradėti nuo ten, kur baigė. Tokiose situacijos iškyla didelis klaidų ir apsirikimų pavojus.

Kitos dažniausiai slaugytojų daromos klaidos, atliekant kelis darbus iš eilės, tai:

  • Bloga rankų higiena
  • Nedėvimos pirštinės, apsauginis chalatas, akiniai
  • Nepatikrinama paciento tapatybė (neįsitikinama ar tikrai šis pacientas tas, kuriam paskirti vaistai)
  • Vaistai administruojami netinkamu laiku, paskiriami per anksti ar per vėlai.
  • Supainiojama dokumentacija, užrašoma klaidinga pavardė, neteisingai paskiriami tyrimai ir t.t.

Multitaskingas – mitas?

Mokslininkai teigia, jog multitaskingo reiškinys apskritai neegzistuoja, mes tiesiog labai greitai persijungiam nuo vieno veiksmo prie kito. Vieno tyrimo metu tiriamiesiems buvo liepta atlikti kelis darbus vienu metu, o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas magnetinio rezonanso pagalba. Tyrimas atskleidė, jog žmogaus smegenys daro pauzes tarp užduočių, kad galėtų nustumti į šalį tą informaciją, kuri susijusi su jau atlikta užduotimi ir pakeisti ją nauja informacija, kuri bus reikalinga kitai užduočiai. Teigiama, jog žmogus vienu metu negali būti susikoncentravęs į kelis objektus tuo pačiu metu, tad rašyti žinutę ir vairuoti yra labai pavojinga. Dirbant kelis darbus vienu metu darome daugiau klaidų, prarandama svarbi informacija ar ji nepastebima, blogėja darbinė atmintis, o tai blogina darbo kokybę. Tad multitaskingas priskiriamas prie žmogiškųjų faktorių ( o ne sisteminių), galinčių  išprovokuoti klaidas.

Kaip sau padėti?

Visame pasaulyje slaugytojų darbas yra įtemptas, mes nuolat save darbe patiriame iššūkių. Tai neatsiejama mūsų darbo dalis. Tad keletas patarimų:

  • Nesistenkite visus numatytus darbus išlaikyti savo galvoje, visada kišenėje turėkite blonknotą, kuriame susirašykite būtinus atlikti darbus, pastabas. Stengdamiesi prisiminti viską, tapsite mažiau pastabūs ir dėmesingesni.
  • Jei ruošiate lašinę ar dozuojate vaistus, nesileiskite kalbinami paciento artimųjų ar kolegų. Pasakykite, jog šiuo metu jums reikalingas ypatingas susikaupimas, o baigus darbą, atsakysite į visus rūpimus klausimus. Lygiai taip pat neklausinėkite savo kolegos, kaip jam sekėsi kelionėje ar pasimatyme, jei jis šiuo metu užsiėmę su vaistais.
  • Jei jaučiate, kad situacija tapo nevaldoma, tiesiog sustokite ir du tris kartus giliai įkvėpkite. Streso metu kvėpavimas darosi paviršutiniškas, nelygus. Gilūs, sąmoningi įkvėpimai malšina stresą, mes tarsi paliepiame savo kūnui ir protui nurimti. Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją – moko išminčiai.
  • Pasiklydus tarp daugybės darbų, užduočių ir paskyrimų labai sunku skirti tinkamą dėmesį pacientui. Pirmasis įspūdis susitikus su nauju pacientu gali tapti tolimesnio bendravimo pagrindu. Kalbėdami su pacientu palaikykite akių kontaktą, galite paliesti jo ranką, koją ar tiesiog lovą, priklausomai kiek komfortiškai jaučiatės jūs patys bendraudami ir kaip reaguoja į jus pacientas. Dažnai neverbalinis bendravimas pasako daugiau už ištartus žodžius. Stebėkite paciento kūno kalbą, ką ji jums sako? Ką jūs norėtumėte pasakyti kitiems, būdami tokioje kūno padėtyje, kurioje yra pacientas?

 

Naudoti šaltiniai:

http://www.psychologytoday.com

http://www.strategiesfornursemanagers.com/expert_content/221844.cfm#

https://www.americannursetoday.com/how-to-make-the-most-of-your-nursing-minutes/

http://www.americansentinel.edu/blog/2015/09/15/patient-safety-the-dangers-of-multitasking/

https://www.researchgate.net/publication/42253476_Interruptions_and_Multitasking_in_Nursing_Care

 

Kaip išmatuoti ūgį gulintiems pacientams

naoshi

Išmatuoti vaikščiojančio paciento ūgį paprasta kaip du kart du, tačiau kai būtina sužinoti   prie lovos prikaustyto paciento ūgį, susiduriame su nemenkais iššūkiais. Paciento ūgio ir svorio dažniausiai prireikia apskaičiuojant kūno masės indeksą. Tai aktualu vertinant  paciento mitybą, skiriant tikslias vaistų dozes. Neretai apie paciento ūgį sužinome iš artimųjų arba tiesiog įrašome „iš akies“. Tačiau yra keletas būdų kaip tai padaryti tiksliau ir profesionaliau.

Pusinio atstumo metodas

Kliniškai šis metodas laikomas vienas patikimiausių. Būtent šį metodą rekomenduoja Mini mitybos plano (Mini Nutrinional Assessment (MNA)) programa, kuri taikoma daugelyje pasaulio šalių nustatyti bei įvertinti pagyvenusių ir senų žmonių mitybos ypatumus ir poreikius bei laiku pastebėti mitybos nepakankamumą.

Pusinio atstumo metodo metu išmatuojamas atstumas nuo krūtinkaulio duobutės iki ištiestos rankos viduriniojo piršto paviršiaus. Ūgis apskaičiuojamas pagal formulę.

demispan_height

Ištiesta ranka turėtų būti pečių lygyje, jei yra galimybė, geriausia rinktis kairiąją ranką. Gautas atstumas cm įrašomas į žemiau pateiktą formulę ir gaunamas apytikslis paciento ūgis.

Moterys:

(1,35 x pusinis atstumas cm) +60,1 = ūgis cm

Vyrai:

(1,40 x pusinis atstumas cm) +57,8 = ūgis cm

Dilbio matavimas

Šis metodas populiarus Didžiojoje Britanijoje. Išmatuojamas atstumas centimetrais nuo alkūnės iki riešo kauliuko vidurio (geriausia naudoti kairįjį dilbį).

ulna_height

Gautas rezultatas susirandamas žemiau pateiktoje lentelėje ir atsižvelgiant į paciento lytį bei amžių pateikiamas apytikslis ūgis.

1

Abu šie metodai pakankamai patikimi ir tinka normaliai proporcingiems žmonėms. Pusinio atstumo metodas ypač tinkamas nevaikštantiems pacientams. Ūgio nustatymas matuojant dilbį rekomenduojamas pacientams turintiems kontraktūrų.

Šaltinis:

http://www.rxkinetics.com/height_estimate.html

Diagnozė – disfagija

 

dis1

Valgymas – vienas iš žmonijos malonumų. Valgydami ne tik aprūpiname organizmą reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir socializuojamės su kitais žmonėmis, atsipalaiduojame po dienos darbų. Deja, senyvo amžiaus žmonėms valgymas gali tapti tikru iššūkiu.

Disfagija – tai rijimo sutrikimas, kai žmogui būna sunku nuryti kietą arba skystą maistą, o kartais ir kietą, ir skystą. Disfagija nėra liga, tai sutrikimas, sukeltas kitų ligų ar būsenų. Dažniausiai disfagija išsivysto atsiradus raumenų ir nervų pakenkimui, kurie dalyvauja rijimo procese. Tai gali nutikti po galvos smegenų insulto, galvos traumų. Teigiama, jog 30-60 proc.žmonių po ūmaus galvos smegenų insulto išsivysto disfagija. Rijimo, kramtymo problemos taip pat gali atsirasti žmonėms, sergantiems vėžiniais susirgimais, dantenų ligomis. Psichinės ligos taip pat gali būti disfagijos priežastimi.

Tyrimai rodo, jog daugybė senų žmonių, gyvenančių slaugos namuose, būdinga disfagija arba reikalinga kitų žmonių pagalba valgant. Sergantieji demencija gali prarasti susidomėjimą maistu, atsisakyti valgyti, spjaudytis valgio metu, nesugebėti nuryti.

Kaip nuryjamas maistas?

Rijimas – tai sudėtingas procesas, kurio metu maistas iš burnos patenka į skrandį. Šis procesas gali būti suskaidomas į 4 fazes. Šios fazės yra glaudžiai susijusios viena su kita ir vyksta nevalingai kramtant ir nuryjant maistą. Atsiradus rijimo sutrikimams, sutrinka viena ar kelios rijimo fazės, o kartais – visos keturios.

  1. Oralinė paruošiamoji fazė – prieš atsikandant ar atsigeriant žmogus pirmiausia mato, uodžia, atpažįsta tai, kas pateks į jo burną. Vyksta organizmo pasiruošimas priimti maistą. Tai ypač svarbu įsidėmėti, kai dirbama su žmonėmis, kurie turi kognityvinių sutrikimų arba negali patys pavalgyti. Jei žmogus nebūna kognityviai susipažinęs, jog dabar jis valgys, o mes grūdame maistą į burną, didelė tikimybė, jog maistas gali patekti į kvėpavimo takus ir žmogus gali užspringti. Kai maistas „atpažįstamas“, jis patenka į burną, kramtomas, sumaišomas su seilėmis ir paruošiamas nuryti. Kramtymo metu liežuvis surenka maistą burnoje ir nuneša prie dantų susmulkinti. Nuostabu, kad kramtymo metu mes nesusikramtome liežuvio.
  2. Oralinė fazė – jos metu maistas suformuojamas į kamuoliuką ir liežuvio pagalba stumiamas į užpakalinę burnos sienelę, gerklės raumenys pradeda judėti pasiruošę priimti maistą.
  3. Faringinė fazė – gerklos pakyla ir pasistumia į priekį, balso plyšys užsiveria, užkirsdamas kelią maistui patekti į plaučius.  Antgerklis judėdamas taip pat  užveria kelią į kvėpavimo takus. Minkštasis gomurys pasikelia ir užveria kelią į nosiaryklę, kad maistas ryjimo metu nepatektų į nosį. Ryklės raumenys susitraukia ir stumia maistą į stemplę. Visa tai vyksta automatiškai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir pastangų.
  4. Stemplinė fazė – galiausiai maistas ar skystis pasiekia stemplę, viršutinis stemplės sfinkteris atsipalaiduoja ir peristaltikos dėka maistas išspaudžiamas į skrandį. Tai taip pat vyksta nevalingai.

Kaip pasireiškia disfagija?

Žmonės, kuriems būdinga disfagija, gali jausti, jog jiems sunku nuryti, maistas tarsi šokčioja gerklėje – nuryjama iki tam tikro lygio, o paskui kąsnis tarsi sustoja. Tai dažnai sukelia dusimo, oro trūkumo jausmą bei kitų nemalonių pojūčių. Dauguma tokių žmonių valgydami kosti, jiems reikia nuolat atsikrenkšti, o kartais po kosulio priepuolio maistas išvemiamas.

Daliai žmonių, patiriantiems rijimo sutrikimų, būdinga susilpnėjusi seilių sekrecija bei sausa burnos gleivinė, kitiems, priešingai – būdinga padidėjusi seilių sekrecija ir dėl gausaus seilėtekio būna problemiška nuryti maistą.

Kiti disfagijos simptomai – maistas nuolat teka per lūpų kraštą, maistas bei gėrimas nuolat patenka į nosį. Žmogus jaučia, jog maistas negali patekti į stemplę arba jaučiamas gerklėje „gumulas“. Gyvenimas su disfagija žmonėms yra išties sudėtingas.

Kai kurie disfagijos požymiai ir simptomai yra sunkiai atpažįstami. Pavydžiui, ar žinojote, jog nuolatinis nedidelis karščiavimas (37-38 °C), prakaitavimas, drebulys gali būti disfagijos požymis. Arba jei pacientas nuolat spjaudo maistą valgio metu, tai gali būti oralinės fazės disfagija, o tai reiškia, kad žmogus negali maisto tinkamai sukramtyti. Būdingiausi disfagijos požymiai:

  • Maistas neatpažįstamas
  • Nesugeba įsidėti maisto į burną
  • Seilėtekis arba būdingas spjaudimasis
  • Maistas krenta ar teka iš burnos
  • Maistas lieka už skruostų po valgio
  • Liežuvis juda pirmyn ir atgal kramtymo metu
  • Po nurijimo lieka maisto burnoje
  • Ilgas kramtymas
  • Kosulys prieš, po valgio ar valgio metu
  • Pavėluotas gerklų pakilimas rijimo metu arba jos visai nepakyla
  • Kąsnis nuryjamas per 3-4 nurijimo kartus
  • Drėgnas ar užkimęs balsas
  • Nuolatinis nusiskundimas, jog kažkas užstrigo gerklėje
  • Atsisakymas valgyti arba valgoma labai lėtai
  • Užsitęsęs nedidelis karščiavimas, stebimas drebulys prieš valgį
  • Svorio mažėjimas, apetito nebuvimas
  • Pneumonija
  • Nepakankama mityba, dehidratacija

Neretai disfagijos kamuojami pacientai negauna pakankamai reikalingo maisto kiekio, būna dehidratuoti, jiems gresia pavojus užspringti ar aspiruoti maisto į kvėpavimo takus, dažnai serga pneumonija.

Kaip padėti pacientui?

Gyvenimas su disfagija labai pakenkia žmogaus gyvenimo kokybei. Negalėjimas normaliai valgyti ir gerti ne tik užkerta kelią normaliam organizmo aprūpinimui reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir sukelia daug psichologinių problemų. Žmogus gali jausti, jog jis nepateisina savo ir kitų lūkesčių, sulaužo įprastas gero elgesio taisykles prie stalo. Pavyzdžiui, smarkiai užsikosti valgant su kitais žmonėms, o tai neretai sukelia kitų žmonių pasibjaurėjimą. Žmogus jaučia sumažėjusią savivertę, stresą valgymo metu, kiekvienas valgymas tampa iššūkiu.  Tad dirbant su tokiais žmonėmis svarbu matyti ne tik paciento problemą, bet visą žmogų kaip asmenybę bei stebėti jo savijautą.

Padėti pacientui pavalgyti dažnai būna ne tik slaugytojų pareiga, bet ir slaugos padėjėjų, tad svarbu, jog visas medicinos personalas būtų susipažinęs su šia problema ir mokėtų tinkamai elgtis su disfagijos kamuojamais pacientais. Tad keletas patarimų:

  • Stebėkite pacientą, kaip jis elgiasi valgymo metu – kaip kramto, nuryja maistą, kokios konsistencijos, temperatūros maistas tinka labiausiai.
  • Apžiūrėkite paciento lūpas, liežuvį, burnos gleivinę, nuolatinius ir išimamus dantis, stebėkite kiek seilių burnoje susikaupia, kaip pacientas geba atkąsti maistą, kaip rūpinasi burnos higiena.
  • Valgymo metu pacientui reikalinga visiška ramybė, išjunkite televizorių, radiją, muziką. Valgomasis turėtų būti pakankamai šviesus ir jaukus. Skirkite pakankamai laiko maitinimui, susiplanuokite jų maitinimą prieš arba po kitų pacientų valgymo.
  • Būkite šalia paciento, taip jis jausis saugesnis, jei stipriai užsikosėtų ar imtų dusti. Jūsų buvimas šalia bus tarsi priminimas, jog žmogus turi susikoncentruoti į valgymo procesą, o kitą kąsnį įsidėtų į burną, kai nuryjamas ankstesnis. Gali būti, jog tokiems žmonėms reikės žodinių instrukcijų kaip valgyti. Valgant mažesniais kąsniais ir lėtesniu tempu, maistas nuryjamas lengviau.
  • Sunkesniems pacientams gali tekti padėti koordinuoti judesius prie stalo (padėti paimti šaukštą, padėti pakabinti maistą, padėti prinešti jį prie burnos) arba tiesiog pamaitinti. Jei pacientui susilpnėjusi liežuvio funkcija, geriausia maistą padėti ant liežuvio, tada maistas patenka į gomurį, „atrakinamas“ ryjimo refleksas ir pats procesas trunka trumpiau.
  • Jei žmogui viena veido pusė paralyžuota, maistą dedame į sveikosios veido pusės burnos kampą.
  • Jei pacientas turi problemų su lūpų raumenimis, gali tekti padėti užverti burną rankų pagalba.

2

  • Taip pat galima pastimuliuoti rijimo refleksą, paspaudžiant smakrą žemyn link burnos pagrindo.

1

  •  Kitas būdas, pastimuliuoti rijimo refleksą – dviem pirštais paglostyti liniją nuo smakro link stemplės.

3

  • Rijimo stimuliavimas neturėtų būti kaip tikslas savaime, tai turi būti atliekama dėl paciento. Veido, burnos sritis yra ypač privačios zonos, tad pacientas neturėtų jaustis kankinamas ar prievartaujamas.
  • Ne mažiau svarbu – parinkti tinkamą maistą. Jei valgoma duona, pašalinkite duonos plutą. Košė gali būti alternatyva duonai. Kietesnis maistas turėtų būti sumalamas arba susmulkinamas iki tyrės konsistencijos, į skysčius dedama specialių tirštinančių miltelių (yra įvairių gamintojų). Įvairios tyrės gali būti alternatyva sriuboms. Vieniems žmonėms tinka tik tyrės konsistencijos maistas, kitiems užtenka susmulkinti maistą šakute. Jei valgomi pietūs, uždėkite daugiau padažo. Jei maistas sumalamas arba smulkinamas iki tyrės, išdėliokite kiekvieną susmulkintą produktą atskirai lėkštėje, nemaišykite į vieną košę. Taip matytysis patiekalų forma bei spalva, o tai stimuliuoja apetitą. Be to, maistas turėtų būti įvairus.
  • Pacientams, turintiems rijimo sutrikimų, yra lengviau valgyti želė konsistencijos maistą. Visai skystas maistas lengvai patenka į kvėpavimo takus. Želė konsistencijos maistas yra lengviau ir saugiau nuryjamas. Kefyras yra geriau tokiems žmonėms nei pienas, nes jis tirštesnės konsistencijos. Želė konsistencijos maisto pavyzdžiai, tai – suflė, jogurtas, pudingas, kremas, apkepas be stambių gabaliukų, želė. Jei pacientas valgo mažai, maistas turėtų būti su didesniu kalorijų kiekiu.
  • Jei žmogus maitinamas tik skystu maistu, pavyzdžiui dėl opų burnoje, ryjimo sutrikimų, tai sriubos, gėrimai turėtų būti kuo įvairesni. Paprastai tokiais atvejais neapsieinama be specialių didesnio koloražo ar didesnio baltymo kiekio gėrimų ar miltelių, kuriais praturtinamas maistas.
  • Skysčiai tokiems žmonėms duodami šaukštelio pagalba arba specialiu puodeliu su snapeliu, taip geriau kontroliuojamas patenkantis skysčio kiekis.
  • Jei maistas ar skysčiai patenka į kvėpavimo takus, pacientas pamėlsta ir ima smarkiai kosėti tol, kol pasišalina maistas iš kvėpavimo takų. Tokiais atvejais svarbu, kad šalia būtų slaugytojas ir nuramintų bei padėtų pacientui. Kritiniais atvejais, jei pacientas nesugeba iškosėti patekusio maisto ir ima trikti kvėpavimas,  gali tekti atsiurbti patekusį maistą iš kvėpavimo takų siurbliu arba atlikti Heimlicho manevrą .
  • Praryti tabletes gali būti sunku ir tiems pacientams, kurie neturi rijimo sutrikimų, o ypač jei tabletės neturi slidaus apvakalo. Tabletės lengviau praryjamos, jei jos įdedamos į šaukštelį kartu su tyre ar jogurtu. Tabletės, kurios turi dalinimo juostelę, gali būti susmulkinamos iki mažesnių dalelių arba sutrinamos. Kitos tabletės turi būti sukramtomos, kapsulės atidaromos, jei pacientas negali praryti. Kai duodame pacientui tabletes, jis turi sėdėti arba stovėti, taip jos lengviau nukeliauja į stemplę.

Naudota literatūra:

E.S.Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

J.Brush Recognizing dysphagia at meals Feature article, 2007

C – reaktyvinis baltymas (CRB) – kas tai?

kraujas1

Nedidelis dūris į pirštą, keli kraujo lašai ir greitas atsakymas, parodantis, ar jūsų organizme tūno uždegimas ar ne. Paprastas, greitas ir informatyvus – štai toks yra CRB tyrimas.

Kas yra CRB?

C – reaktyvinis baltymas (CRB) – tai baltymas, kuris gaminasi kepenyse. CRB kiekis padidėja prasidėjus uždegimui. Užklupus infekcijai ar uždegimui mūsų kūnas ima gaminti įvairias medžiagas, kurios siunčiamos kaip imuninis atsakas į pažeistą vietą. CRB – viena iš tokių medžiagų, nors nėra tiksliai žinoma, kokį tikslų vaidmenį šis baltymas atlieka, tačiau CRB dalyvauja uždegiminiame procese bei naudojamas diagnostikoje nustatant  infekcijos išplitimo  mastą.

CRB kiekis plazmoje padidėja po 6-12 val prasidėjus uždegimui ir palaipsniui gali pakilti nuo normalaus kiekio 5 mg/l ir mažiau iki 200 mg/l. Uždegimui mažėjant, staigiai krinta ir CRB kiekis.  CRB skilimo pusperiodis kraujo plazmoje yra 15-25 valandos.

Šio baltymo kiekis kraujo plazmoje didėja susirgus ligomis, kurių metu pasireiškia ląstelių žūtis arba nekrozė – tai bakterinės infekcijos, sterilios nekrozės – ūmus širdies infarktas, po chirurginių operacijų. CRB rodo  taip pat lėtinius uždegimus, gali atspindėti vėžio išplitimo lygį.  CRB nepadidėja arba padidėja nedaug esant nekomplikuotom virusinėm infekcijom, gali šiek tiek padidėti nėštumo metu.

Kada atliekamas CRB tyrimas?

Paprastai CRB tyrimas atliekamas įtariant uždegimą organizme. Deja, CRB tyrimas nėra specifinis, todėl esant padidėjusiam CRB nėra parodoma, kur tiksliai uždegimas slypi. Panašus tyrimas, rodantis uždegimą organizme, yra kraujo nusėdimo greičio tyrimas. Skirtumas tik tas, jog CRB greičiau padidėja esant uždegimui ir greičiau krinta, uždegimui rimstant.

CRB tyrimas vertingas šiais atvejais:

  • Įtariant bakterinę infekciją
  • Siekiant nustatyti infekcijos kilmę –  bakterinė ar virusinė
  • Nustatant gydymo efektyvumą. CRB sparčiai mažėja, traukiantis infekcijai
  • Po operacijų, aptikti komplikacijas.

Kaip tyrimas atliekamas?

Tai gana dažnas tyrimas, kuris atliekamas tiek pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, tiek ligoninėse. Įduriama į pirštą, paimama keli lašai kraujo, kurie surenkami į ploną stiklinį vamzdelį ir po kelių minučių gaunamas atsakymas. CRB taip pat galima tirti paimant kraujo iš venos, kartu su kitais biocheminiais tyrimais.

CRB rodiklio pokyčiai

Paprastai sveikiems, nesergantiems vyrams ir moterims CRB būna mažiau 5 mg/l.

Esant bakterinėms infekcijoms:

  • Sąnarių uždegimas, galvos smegenų dangalų uždegimas ir plaučių uždegimas – CRB svyruoja nuo 80 iki 200 mg/l ir daugiau.
  • Tuberkuliozinė infekcija – būdingas mažesnis CRB rodiklis.
  • Inkstų geldelių uždegimas – CRB svyruoja nuo 60 iki 200 mg/l ir daugiau.Vaikams, sergantiems šlapimtakių uždegimu, aukštas CRB rodiklis gali byloti  apie  inkstų uždegimą.
  • Gerklės uždegimas – CRB – 30-60 mg/l
  • Ausų uždegimas, bronchitas, gerklės kataras – 10-40 mg/l.

Virusinės infekcijos:

  • Virusinis plaučių uždegimas, virusinis smegenų dangalų uždegimas, gripas – CRB – 10-20 mg/l. Gripo atveju 3-5 ligos dieną CRB rodiklis gali padidėti iki 50.
  • Viršutinių kvėpavimo takų virusinės infekcijos – CRB -10 -15.

Grybelių arba parazitų sukeltų infekcijų metu, CRB pakyla nežymiai arba šiek tiek aukščiau normos.

Uždegiminės ligos be infekcijos:

  • Sąnarių reumatas – CRB – 30-200 mg/l. Ūmiu ligos periodu CRB randamas padidėjęs tik 70-80 proc. pacientų, todėl šis tyrimas nėra labai informatyvus, nustatant ligos aktyvumą. Papildomai atliekamas kraujo nusėdimo greičio tyrimas.
  • Sisteminė raudonoji vilkligė, smilkininis arteritas, reumatinė polimialgija – CRB – 10-30. Šių ligų atvejais CRB rodiklis retai būna aukštas, tačiau kraujo nusėdimo greitis beveik visada būna padidėjęs.
  • Krono liga – CRB rodiklis būna padidėjęs.
  • Opinis kolitas – retai padidėję CRB.

Kitos būsenos:

  • Didelė trauma arba didelė chirurginė intervencija – CRB gali svyruoti nuo 30 iki 300 mg/l. CRB aukščiausią tašką pasiekia 3 parą ir po savaitės nukrinta iki normalaus kiekio.
  • Širdies infarktas ar kitų audinių infarktas – CRB – 10-30 mg/l
  • Vėžiniai susirgimai – CRB-10-40 mg/l. Aukštesni rodikliai būdingesni išplitus vėžiui arba pacientams sergantiems mielomatoze ar Hodžkinso limfoma.

Kaip vertinamas CRB?

CRB pakilęs aukščiau 40 mg/l vertinama kaip bakterijų sukelta infekcija, nors kai kurių virusinių infekcijų atvejų, CRB taip pat gali pakilti aukščiau 40. Tad kuo aukštesnis CRB, tuo didesnė tikimybė, jog infekcija bakterinės kilmės.

Šis rodiklis padeda apsispręsti dėl būtinybės vartoti antibiotikų. Antibiotikai virusų neveikia, tačiau esant bakterinei infekcijai jie yra būtini. Virusinių infekcijų atveju mūsų imuninė sistema yra pajėgi pati susidoroti su infekcija. Gerėjant paciento būklei, traukiantis infekcijai, mažėja ir CRB rodiklis.

 

 

Demencija ir griuvimai

dem

Nustatyta, jog žmonėms, sergantiems demencija, rizika nukristi yra 4-5 kartus didesnė nei  tokio pačio amžiaus žmonės, neturintiems kognityvinių sutrikimų. Kognityviniai įgūdžiai – tai žmogaus pažintiniai gebėjimai (sukauptos žinios, atmintis, dėmesys, sprendimų priėmimas, suvokimas, kalba). Teigiama, jog sergantieji demencija yra 3 kartus didesnėje rizikoje susilaužyti šlaunikaulį, o tai gresia operacija, ilgu pooperaciniu laikotarpiu bei neįgalumu. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio taip pat didesnis tarp žmonių, sergančiųjų Alzheimerio liga. Tad šios grupės žmonių griuvimų prevencija yra ypač svarbi.

Vienas iš būdų užkirsti kelią griuvimams, išsiaiškinti galimas griuvimų priežastis, tuomet bus lengviau patenkinti pacientų poreikius bei sukurti palankią ir saugią aplinką jų gyvenimui.

Griuvimų priežastys

Fizinis silpnumas, eisenos pokyčiai ir prasta pusiausvyra

Kai kurie žmonės ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose yra puikios fizinės formos, kasdien daug vaikšto, sportuoja, yra pakankamai fiziškai aktyvūs.Tuo tarpu kitiems žmonėms tik atsiradus atminties spragoms,  iš karto sutrinka eisena. Kai kurie tyrimai rodo, jog eisenos ar pusiausvyros sutrikimai gali būti pirmieji ženklai, jog silpsta žmogaus kognityviniai gebėjimai. Progresuojant demencijai, mažėja raumenų jėga, sutrinka vaikščiojimo funkcija bei pusiausvyra.

Atminties sutrikimai

Progresuojant demencijai, sutrinka atmintis, tad dažnai pasitaiko situacijų, kai slaugytojas paaiškina pacientui, kad jis vienas nebandytų stotis nuo kėdės, o paprašytų pagalbos arba eidamas naudotųsi pagalbinėmis priemonėmis, tačiau pacientas tiesiog pamiršta tai padaryti. Jis elgiasi taip, kaip įpratęs daryti  visą gyvenimą,  užmiršta, jog serga ir nėra pakankamai fiziškai stiprus.

Galimybių pervertinimas

Kartais griuvimai pasitaiko, kai žmogus užsiima veikla, neatitinkančia jo dabartinės fizinės formos, pervertinamos galimybės. Pavyzdžiui, lipa ant kėdės kabinti užuolaidų, be pagalbos lipa laiptais ar išeina pasivaikščioti vienas, kai lauke labai slidu.

Sutrikęs vaizdinės erdvės suvokimas

Alzheimerio liga gali paveikti erdvės suvokimą, todėl žmogus gali klaidingai suvokti tai, ką jis mato ir atlikti klaidingus judesius. Tai dažnai nutinka kai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje pakeičiama grindų spalva, vyrauja daug spindinčių paviršių, paviršiai yra nelygūs (slenksčiai). Tokiems žmonėms būtina reguliariai tikrintis regėjimą.

Netvarkinga aplinka

Kartais griuvimai įvyksta dėl sąlyginai netvarkingos aplinkos –  per daug daiktų aplinkoje, užgriozdinti praėjimai. Kai kurie žmonės, sergantys demencija, linkę kaupti, sandeliuoti  įvairiausius daiktus savo namuose, o tai taip pat didina riziką  nukristi.

Nuovargis

Kai kurie griuvimai įvyksta tam tikru paros metu, pavyzdžiui vakare prieš miegą, tai gali byloti apie didelį nuovargį.

Vaistų pašalinis poveikis

Kai kurie vaistai didina griuvimų riziką. Pavyzdžiui, antipsichotiniai vaistai gali išprovokuoti ortostatinę hipotenziją –  staigiai pakilus iš gulimos ar sėdimos padėties, patiriamas staigus arterinio kraujo spaudimo kritimas.

Kiti vaistai, tokie kaip hipnotiniai, padedantys geresniam miegui, gali sukelti mieguistumą, apsvaigimą dienos metu, o tai taip pat didina griuvimo riziką.

Mažas fizinis aktyvumas ir neramumas

Pastebėta, jog sergantieji demencija dažnai yra per mažai fiziškai aktyvūs, o tai gali iššaukti pacientų nerimą. Jei pacientas staiga ima stotis iš sėdimos padėties, tai gali būti signalas, jog jo kūnas nori fizinės veiklos, raumenims reikia šiek tiek darbo, patempimo, tad šiuo atveju labai svarbu užtikrinti paciento saugų judėjimą. Pasitarkite su specialistais dėl pacientui tinkamų fizinių pratimų, lengvos mankštos, užtikrinkite, jog pacientas neužsibūtų per ilgai vienoje padėtyje, naudokite pagalbines priemones, padedančias judėjimui. Fizinė veikla padeda demencija sergantiesiems ilgiau išlikti fiziškai aktyviems bei ilgiau išsaugoti kognityvinius gebėjimus.

Skausmas, diskomfortas

Deja, demencija sergantiems žmonėms skausmas malšinamas nepakankamai gerai. Apie tai retai susimąstoma, o motorinis ar psichinis paciento sujaudinimas nurašomas įprastiniam neramumui. Užuot liepę pacientui nusiraminti ir sėdėt ramiai, apsvarstykite skausmo galimybę. Kai kurie demencija sergantieji nemoka įvardinti skausmo verbaliai, tad stebėkite žmogaus veido išraišką, grimasas, skleidžiamus garsus. Jei žmogus yra paveiktas skausmo, būtina jį šalinti vaistais ar keičiant kūno padėtį.

Troškulys ar alkis

Kartais žmogus gali stengtis keltis iš lovos ar nuo kėdės, kai jaučia alkį ar troškulį. Užtikrinkite, kad pacientas nuolat gautų pakankamai skysčių ir būtų sotus. Jei nustatytų laiku pacientas maisto atsisako, padėkite jį į šalį ir pasiūlykite vėliau.

Noras šlapintis ar tuštintis

Griuvimai dažnai įvyksta, kai sergantieji demencija bando savarankiškai pasiekti tualetą, nors jų fizinės galimybės to neleidžia. Ypač tai dažnai nutinka, jei žmogus per ilgai laukia pagalbos, o netekęs kantrybės, išsiruošia pats. Pasitaiko, jog būtinybę nusišlapinti tualete jaučia ir tie pacientai, kuriems yra įvestas šlapimo pūslės kateteris, šis faktas yra pamirštamas arba nesuvokiamas. Deja, tai neretai baigiasi griuvimu ar iškritimu iš lovos. Norėdami to išvengti, reguliariai dienos metu palydėkite pacientus iki tualeto, jei naudojasi antele, basonu, įsitikinkite, kad jie yra lengvai pasiekiami ir reguliariai ištuštinami.

Nuobodulys

Jei demencija sergantis žmogus nuolat slampinėja po skyrių, užeina į kitas palatas, perdėlioja daiktus vis į kitas vietas, neranda sau vietos, yra motoriškai neramus,  gali būti, jog žmogui yra nuobodu ir nėra kuo užsiimti. Pasidomėkite, kokių hobių pacientas turėdavo anksčiau, ką mėgdavo, pabandykite surasti jo dieną įprasminančių užsiėmimų.

Vienišumas

Demencija sergantieji gali bandyti keltis ir eiti ne pagal savo fizines galimybes ir tuomet, kai jaučiasi vieniši. Socialiniai kontaktai yra svarbūs visose amžiaus grupėse ir šis poreikis neišnyksta net ir sergant Alzheimeriu. Padėkite žmogui užmegzti socialinių kontaktų palydėdami iki renginio, aplankyti palatos draugo, net jei tas kontaktas bus labai trumpas. Tai ne tik sumažins griuvimų riziką, bet ir pagerins nuotaiką bei gyvenimo kokybę.

Šaltiniai:

https://www.verywell.com/causes-of-falls-in-people-with-dementia-98558

http://braingym.lt/kas-yra-kognityviniai-igudziai/

 

Apie rektalinių žvakučių naudojimą

vake

Kartą stoviu su savo naująja kolega prie paciento lovos. Pacientas nevaikštantis, daug laiko praleidžiantis lovoje, trečia diena nepasituština. Užduotis paprasta – įvesti žvakutę, kuri padėtų išspręsti vidurių užkietėjimo problemą. Kolegė prilaiko šonu pasuktą pacientą, aš – atsargiai išlupu žvakutę. Staiga naujoji kolegė sako:

 – O kuriuo galu tu įvedi žvakutę?

-Kaip tai kuriuo? – nelabai suprantu klausimo. – Žinoma, kad smailiuoju, juk tai savaime suprantama.

-Ot ir ne, reikia vesti bukuoju, – gudriai šypsosi kolegė.

-Nesąmonė,- bandau protestuoti.

-O tu pasidomėk.

-Būtinai tai padarysiu, – atsakau ir įvedu žvakutę taip, kaip esu įpratusi.

Kas yra žvakutės?

Žvakutė – tai vaisto forma, kuri įvedama į tiesiąją žarną. Toks vaisto vartojimas puiki išeitis, kai žmogus turi ryjimo problemų, jaučia pykinimą, vemia, kamuoja traukuliai, yra be sąmonės, o taip pat senyvo amžiaus žmonėms bei mažiems vaikams. Žvakutėje esanti veiklioji medžiaga būna sumaišyta su riebalais arba į vašką panašia medžiaga, kuri ištirpsta žarnyne. Veiklioji medžiaga gali veikti lokaliai žarnyne arba būti įsiurbiama iš žarnyno  į kraują.

Kaip įvesti žvakutę?

  • Prieš įvedant žvakutę, apsimaukite vienkartines pirštines.
  • Prieš naudojimą žvakutę galima šiek tiek sudrėkinti šiltu vandeniu.
  • Geriausia žvakutę įvesti gulint pacientui ant šono sulenktais keliais arba sėdint ant klozeto, pasilenkus į priekį.
  • Įveskite žvakutę kiek galima giliau, stebėkite, kad ji neišslystų atgal.
  • Po žvakutės įvedimo patariama 5- 10 min ramiai pagulėti.
  • Žvakutes laikykite ne aukštesnėje kaip 25 laipsnių temperatūroje.

Kuriuo galu įvesti žvakutę?

Žvakutė primena cilindrą – vienas galas – smailas, kitas – bukas. Rodos pati forma pasufleruoja, jog ji turi būti įvedama smailiuoju galu ir tai atrodo visiškai logiška. Tačiau atsiranda vis daugiau užsienio slaugytojų pastebėjimų, jog žvakutės turėtų būti įvedamos bukuoju galu. Pastebėta, jog įvedant žvakutę bukuoju  galu, tiesiosios žarnos raukas užsidaro geriau ir greičiau aplink žvakutės smailiąją dalį, ji natūraliai pastumiama gilyn į žarnyną, tad  mažiau galimybių išslysti jai atgal. Tokį metodą ypač dažnai taiko slaugytojai, dirbantys vaikų skyriuose. Slaugytojai pastebi,  jog tada vaikams toks vaisto įvedimo būdas yra mažiau skausmingas bei nemalonus. Tuo tarpu specialistai teigia, jog žvakutė gali būti įvedama tiek smailiuoju, tiek bukuoju galu, nes žvakutė pagal apimtį yra storiausia per vidurį. Tad drąsiai naudokite abi puses, o jei bijote, kad žvakutė neišskuostų atgal, išbandykite bukąjį galą.