Kaip išmatuoti ūgį gulintiems pacientams

naoshi

Išmatuoti vaikščiojančio paciento ūgį paprasta kaip du kart du, tačiau kai būtina sužinoti   prie lovos prikaustyto paciento ūgį, susiduriame su nemenkais iššūkiais. Paciento ūgio ir svorio dažniausiai prireikia apskaičiuojant kūno masės indeksą. Tai aktualu vertinant  paciento mitybą, skiriant tikslias vaistų dozes. Neretai apie paciento ūgį sužinome iš artimųjų arba tiesiog įrašome „iš akies“. Tačiau yra keletas būdų kaip tai padaryti tiksliau ir profesionaliau.

Pusinio atstumo metodas

Kliniškai šis metodas laikomas vienas patikimiausių. Būtent šį metodą rekomenduoja Mini mitybos plano (Mini Nutrinional Assessment (MNA)) programa, kuri taikoma daugelyje pasaulio šalių nustatyti bei įvertinti pagyvenusių ir senų žmonių mitybos ypatumus ir poreikius bei laiku pastebėti mitybos nepakankamumą.

Pusinio atstumo metodo metu išmatuojamas atstumas nuo krūtinkaulio duobutės iki ištiestos rankos viduriniojo piršto paviršiaus. Ūgis apskaičiuojamas pagal formulę.

demispan_height

Ištiesta ranka turėtų būti pečių lygyje, jei yra galimybė, geriausia rinktis kairiąją ranką. Gautas atstumas cm įrašomas į žemiau pateiktą formulę ir gaunamas apytikslis paciento ūgis.

Moterys:

(1,35 x pusinis atstumas cm) +60,1 = ūgis cm

Vyrai:

(1,40 x pusinis atstumas cm) +57,8 = ūgis cm

Dilbio matavimas

Šis metodas populiarus Didžiojoje Britanijoje. Išmatuojamas atstumas centimetrais nuo alkūnės iki riešo kauliuko vidurio (geriausia naudoti kairįjį dilbį).

ulna_height

Gautas rezultatas susirandamas žemiau pateiktoje lentelėje ir atsižvelgiant į paciento lytį bei amžių pateikiamas apytikslis ūgis.

1

Abu šie metodai pakankamai patikimi ir tinka normaliai proporcingiems žmonėms. Pusinio atstumo metodas ypač tinkamas nevaikštantiems pacientams. Ūgio nustatymas matuojant dilbį rekomenduojamas pacientams turintiems kontraktūrų.

Šaltinis:

http://www.rxkinetics.com/height_estimate.html

Diagnozė – disfagija

 

dis1

Valgymas – vienas iš žmonijos malonumų. Valgydami ne tik aprūpiname organizmą reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir socializuojamės su kitais žmonėmis, atsipalaiduojame po dienos darbų. Deja, senyvo amžiaus žmonėms valgymas gali tapti tikru iššūkiu.

Disfagija – tai rijimo sutrikimas, kai žmogui būna sunku nuryti kietą arba skystą maistą, o kartais ir kietą, ir skystą. Disfagija nėra liga, tai sutrikimas, sukeltas kitų ligų ar būsenų. Dažniausiai disfagija išsivysto atsiradus raumenų ir nervų pakenkimui, kurie dalyvauja rijimo procese. Tai gali nutikti po galvos smegenų insulto, galvos traumų. Teigiama, jog 30-60 proc.žmonių po ūmaus galvos smegenų insulto išsivysto disfagija. Rijimo, kramtymo problemos taip pat gali atsirasti žmonėms, sergantiems vėžiniais susirgimais, dantenų ligomis. Psichinės ligos taip pat gali būti disfagijos priežastimi.

Tyrimai rodo, jog daugybė senų žmonių, gyvenančių slaugos namuose, būdinga disfagija arba reikalinga kitų žmonių pagalba valgant. Sergantieji demencija gali prarasti susidomėjimą maistu, atsisakyti valgyti, spjaudytis valgio metu, nesugebėti nuryti.

Kaip nuryjamas maistas?

Rijimas – tai sudėtingas procesas, kurio metu maistas iš burnos patenka į skrandį. Šis procesas gali būti suskaidomas į 4 fazes. Šios fazės yra glaudžiai susijusios viena su kita ir vyksta nevalingai kramtant ir nuryjant maistą. Atsiradus rijimo sutrikimams, sutrinka viena ar kelios rijimo fazės, o kartais – visos keturios.

  1. Oralinė paruošiamoji fazė – prieš atsikandant ar atsigeriant žmogus pirmiausia mato, uodžia, atpažįsta tai, kas pateks į jo burną. Vyksta organizmo pasiruošimas priimti maistą. Tai ypač svarbu įsidėmėti, kai dirbama su žmonėmis, kurie turi kognityvinių sutrikimų arba negali patys pavalgyti. Jei žmogus nebūna kognityviai susipažinęs, jog dabar jis valgys, o mes grūdame maistą į burną, didelė tikimybė, jog maistas gali patekti į kvėpavimo takus ir žmogus gali užspringti. Kai maistas „atpažįstamas“, jis patenka į burną, kramtomas, sumaišomas su seilėmis ir paruošiamas nuryti. Kramtymo metu liežuvis surenka maistą burnoje ir nuneša prie dantų susmulkinti. Nuostabu, kad kramtymo metu mes nesusikramtome liežuvio.
  2. Oralinė fazė – jos metu maistas suformuojamas į kamuoliuką ir liežuvio pagalba stumiamas į užpakalinę burnos sienelę, gerklės raumenys pradeda judėti pasiruošę priimti maistą.
  3. Faringinė fazė – gerklos pakyla ir pasistumia į priekį, balso plyšys užsiveria, užkirsdamas kelią maistui patekti į plaučius.  Antgerklis judėdamas taip pat  užveria kelią į kvėpavimo takus. Minkštasis gomurys pasikelia ir užveria kelią į nosiaryklę, kad maistas ryjimo metu nepatektų į nosį. Ryklės raumenys susitraukia ir stumia maistą į stemplę. Visa tai vyksta automatiškai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir pastangų.
  4. Stemplinė fazė – galiausiai maistas ar skystis pasiekia stemplę, viršutinis stemplės sfinkteris atsipalaiduoja ir peristaltikos dėka maistas išspaudžiamas į skrandį. Tai taip pat vyksta nevalingai.

Kaip pasireiškia disfagija?

Žmonės, kuriems būdinga disfagija, gali jausti, jog jiems sunku nuryti, maistas tarsi šokčioja gerklėje – nuryjama iki tam tikro lygio, o paskui kąsnis tarsi sustoja. Tai dažnai sukelia dusimo, oro trūkumo jausmą bei kitų nemalonių pojūčių. Dauguma tokių žmonių valgydami kosti, jiems reikia nuolat atsikrenkšti, o kartais po kosulio priepuolio maistas išvemiamas.

Daliai žmonių, patiriantiems rijimo sutrikimų, būdinga susilpnėjusi seilių sekrecija bei sausa burnos gleivinė, kitiems, priešingai – būdinga padidėjusi seilių sekrecija ir dėl gausaus seilėtekio būna problemiška nuryti maistą.

Kiti disfagijos simptomai – maistas nuolat teka per lūpų kraštą, maistas bei gėrimas nuolat patenka į nosį. Žmogus jaučia, jog maistas negali patekti į stemplę arba jaučiamas gerklėje „gumulas“. Gyvenimas su disfagija žmonėms yra išties sudėtingas.

Kai kurie disfagijos požymiai ir simptomai yra sunkiai atpažįstami. Pavydžiui, ar žinojote, jog nuolatinis nedidelis karščiavimas (37-38 °C), prakaitavimas, drebulys gali būti disfagijos požymis. Arba jei pacientas nuolat spjaudo maistą valgio metu, tai gali būti oralinės fazės disfagija, o tai reiškia, kad žmogus negali maisto tinkamai sukramtyti. Būdingiausi disfagijos požymiai:

  • Maistas neatpažįstamas
  • Nesugeba įsidėti maisto į burną
  • Seilėtekis arba būdingas spjaudimasis
  • Maistas krenta ar teka iš burnos
  • Maistas lieka už skruostų po valgio
  • Liežuvis juda pirmyn ir atgal kramtymo metu
  • Po nurijimo lieka maisto burnoje
  • Ilgas kramtymas
  • Kosulys prieš, po valgio ar valgio metu
  • Pavėluotas gerklų pakilimas rijimo metu arba jos visai nepakyla
  • Kąsnis nuryjamas per 3-4 nurijimo kartus
  • Drėgnas ar užkimęs balsas
  • Nuolatinis nusiskundimas, jog kažkas užstrigo gerklėje
  • Atsisakymas valgyti arba valgoma labai lėtai
  • Užsitęsęs nedidelis karščiavimas, stebimas drebulys prieš valgį
  • Svorio mažėjimas, apetito nebuvimas
  • Pneumonija
  • Nepakankama mityba, dehidratacija

Neretai disfagijos kamuojami pacientai negauna pakankamai reikalingo maisto kiekio, būna dehidratuoti, jiems gresia pavojus užspringti ar aspiruoti maisto į kvėpavimo takus, dažnai serga pneumonija.

Kaip padėti pacientui?

Gyvenimas su disfagija labai pakenkia žmogaus gyvenimo kokybei. Negalėjimas normaliai valgyti ir gerti ne tik užkerta kelią normaliam organizmo aprūpinimui reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir sukelia daug psichologinių problemų. Žmogus gali jausti, jog jis nepateisina savo ir kitų lūkesčių, sulaužo įprastas gero elgesio taisykles prie stalo. Pavyzdžiui, smarkiai užsikosti valgant su kitais žmonėms, o tai neretai sukelia kitų žmonių pasibjaurėjimą. Žmogus jaučia sumažėjusią savivertę, stresą valgymo metu, kiekvienas valgymas tampa iššūkiu.  Tad dirbant su tokiais žmonėmis svarbu matyti ne tik paciento problemą, bet visą žmogų kaip asmenybę bei stebėti jo savijautą.

Padėti pacientui pavalgyti dažnai būna ne tik slaugytojų pareiga, bet ir slaugos padėjėjų, tad svarbu, jog visas medicinos personalas būtų susipažinęs su šia problema ir mokėtų tinkamai elgtis su disfagijos kamuojamais pacientais. Tad keletas patarimų:

  • Stebėkite pacientą, kaip jis elgiasi valgymo metu – kaip kramto, nuryja maistą, kokios konsistencijos, temperatūros maistas tinka labiausiai.
  • Apžiūrėkite paciento lūpas, liežuvį, burnos gleivinę, nuolatinius ir išimamus dantis, stebėkite kiek seilių burnoje susikaupia, kaip pacientas geba atkąsti maistą, kaip rūpinasi burnos higiena.
  • Valgymo metu pacientui reikalinga visiška ramybė, išjunkite televizorių, radiją, muziką. Valgomasis turėtų būti pakankamai šviesus ir jaukus. Skirkite pakankamai laiko maitinimui, susiplanuokite jų maitinimą prieš arba po kitų pacientų valgymo.
  • Būkite šalia paciento, taip jis jausis saugesnis, jei stipriai užsikosėtų ar imtų dusti. Jūsų buvimas šalia bus tarsi priminimas, jog žmogus turi susikoncentruoti į valgymo procesą, o kitą kąsnį įsidėtų į burną, kai nuryjamas ankstesnis. Gali būti, jog tokiems žmonėms reikės žodinių instrukcijų kaip valgyti. Valgant mažesniais kąsniais ir lėtesniu tempu, maistas nuryjamas lengviau.
  • Sunkesniems pacientams gali tekti padėti koordinuoti judesius prie stalo (padėti paimti šaukštą, padėti pakabinti maistą, padėti prinešti jį prie burnos) arba tiesiog pamaitinti. Jei pacientui susilpnėjusi liežuvio funkcija, geriausia maistą padėti ant liežuvio, tada maistas patenka į gomurį, „atrakinamas“ ryjimo refleksas ir pats procesas trunka trumpiau.
  • Jei žmogui viena veido pusė paralyžuota, maistą dedame į sveikosios veido pusės burnos kampą.
  • Jei pacientas turi problemų su lūpų raumenimis, gali tekti padėti užverti burną rankų pagalba.

2

  • Taip pat galima pastimuliuoti rijimo refleksą, paspaudžiant smakrą žemyn link burnos pagrindo.

1

  •  Kitas būdas, pastimuliuoti rijimo refleksą – dviem pirštais paglostyti liniją nuo smakro link stemplės.

3

  • Rijimo stimuliavimas neturėtų būti kaip tikslas savaime, tai turi būti atliekama dėl paciento. Veido, burnos sritis yra ypač privačios zonos, tad pacientas neturėtų jaustis kankinamas ar prievartaujamas.
  • Ne mažiau svarbu – parinkti tinkamą maistą. Jei valgoma duona, pašalinkite duonos plutą. Košė gali būti alternatyva duonai. Kietesnis maistas turėtų būti sumalamas arba susmulkinamas iki tyrės konsistencijos, į skysčius dedama specialių tirštinančių miltelių (yra įvairių gamintojų). Įvairios tyrės gali būti alternatyva sriuboms. Vieniems žmonėms tinka tik tyrės konsistencijos maistas, kitiems užtenka susmulkinti maistą šakute. Jei valgomi pietūs, uždėkite daugiau padažo. Jei maistas sumalamas arba smulkinamas iki tyrės, išdėliokite kiekvieną susmulkintą produktą atskirai lėkštėje, nemaišykite į vieną košę. Taip matytysis patiekalų forma bei spalva, o tai stimuliuoja apetitą. Be to, maistas turėtų būti įvairus.
  • Pacientams, turintiems rijimo sutrikimų, yra lengviau valgyti želė konsistencijos maistą. Visai skystas maistas lengvai patenka į kvėpavimo takus. Želė konsistencijos maistas yra lengviau ir saugiau nuryjamas. Kefyras yra geriau tokiems žmonėms nei pienas, nes jis tirštesnės konsistencijos. Želė konsistencijos maisto pavyzdžiai, tai – suflė, jogurtas, pudingas, kremas, apkepas be stambių gabaliukų, želė. Jei pacientas valgo mažai, maistas turėtų būti su didesniu kalorijų kiekiu.
  • Jei žmogus maitinamas tik skystu maistu, pavyzdžiui dėl opų burnoje, ryjimo sutrikimų, tai sriubos, gėrimai turėtų būti kuo įvairesni. Paprastai tokiais atvejais neapsieinama be specialių didesnio koloražo ar didesnio baltymo kiekio gėrimų ar miltelių, kuriais praturtinamas maistas.
  • Skysčiai tokiems žmonėms duodami šaukštelio pagalba arba specialiu puodeliu su snapeliu, taip geriau kontroliuojamas patenkantis skysčio kiekis.
  • Jei maistas ar skysčiai patenka į kvėpavimo takus, pacientas pamėlsta ir ima smarkiai kosėti tol, kol pasišalina maistas iš kvėpavimo takų. Tokiais atvejais svarbu, kad šalia būtų slaugytojas ir nuramintų bei padėtų pacientui. Kritiniais atvejais, jei pacientas nesugeba iškosėti patekusio maisto ir ima trikti kvėpavimas,  gali tekti atsiurbti patekusį maistą iš kvėpavimo takų siurbliu arba atlikti Heimlicho manevrą .
  • Praryti tabletes gali būti sunku ir tiems pacientams, kurie neturi rijimo sutrikimų, o ypač jei tabletės neturi slidaus apvakalo. Tabletės lengviau praryjamos, jei jos įdedamos į šaukštelį kartu su tyre ar jogurtu. Tabletės, kurios turi dalinimo juostelę, gali būti susmulkinamos iki mažesnių dalelių arba sutrinamos. Kitos tabletės turi būti sukramtomos, kapsulės atidaromos, jei pacientas negali praryti. Kai duodame pacientui tabletes, jis turi sėdėti arba stovėti, taip jos lengviau nukeliauja į stemplę.

Naudota literatūra:

E.S.Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

J.Brush Recognizing dysphagia at meals Feature article, 2007

C – reaktyvinis baltymas (CRB) – kas tai?

kraujas1

Nedidelis dūris į pirštą, keli kraujo lašai ir greitas atsakymas, parodantis, ar jūsų organizme tūno uždegimas ar ne. Paprastas, greitas ir informatyvus – štai toks yra CRB tyrimas.

Kas yra CRB?

C – reaktyvinis baltymas (CRB) – tai baltymas, kuris gaminasi kepenyse. CRB kiekis padidėja prasidėjus uždegimui. Užklupus infekcijai ar uždegimui mūsų kūnas ima gaminti įvairias medžiagas, kurios siunčiamos kaip imuninis atsakas į pažeistą vietą. CRB – viena iš tokių medžiagų, nors nėra tiksliai žinoma, kokį tikslų vaidmenį šis baltymas atlieka, tačiau CRB dalyvauja uždegiminiame procese bei naudojamas diagnostikoje nustatant  infekcijos išplitimo  mastą.

CRB kiekis plazmoje padidėja po 6-12 val prasidėjus uždegimui ir palaipsniui gali pakilti nuo normalaus kiekio 5 mg/l ir mažiau iki 200 mg/l. Uždegimui mažėjant, staigiai krinta ir CRB kiekis.  CRB skilimo pusperiodis kraujo plazmoje yra 15-25 valandos.

Šio baltymo kiekis kraujo plazmoje didėja susirgus ligomis, kurių metu pasireiškia ląstelių žūtis arba nekrozė – tai bakterinės infekcijos, sterilios nekrozės – ūmus širdies infarktas, po chirurginių operacijų. CRB rodo  taip pat lėtinius uždegimus, gali atspindėti vėžio išplitimo lygį.  CRB nepadidėja arba padidėja nedaug esant nekomplikuotom virusinėm infekcijom, gali šiek tiek padidėti nėštumo metu.

Kada atliekamas CRB tyrimas?

Paprastai CRB tyrimas atliekamas įtariant uždegimą organizme. Deja, CRB tyrimas nėra specifinis, todėl esant padidėjusiam CRB nėra parodoma, kur tiksliai uždegimas slypi. Panašus tyrimas, rodantis uždegimą organizme, yra kraujo nusėdimo greičio tyrimas. Skirtumas tik tas, jog CRB greičiau padidėja esant uždegimui ir greičiau krinta, uždegimui rimstant.

CRB tyrimas vertingas šiais atvejais:

  • Įtariant bakterinę infekciją
  • Siekiant nustatyti infekcijos kilmę –  bakterinė ar virusinė
  • Nustatant gydymo efektyvumą. CRB sparčiai mažėja, traukiantis infekcijai
  • Po operacijų, aptikti komplikacijas.

Kaip tyrimas atliekamas?

Tai gana dažnas tyrimas, kuris atliekamas tiek pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, tiek ligoninėse. Įduriama į pirštą, paimama keli lašai kraujo, kurie surenkami į ploną stiklinį vamzdelį ir po kelių minučių gaunamas atsakymas. CRB taip pat galima tirti paimant kraujo iš venos, kartu su kitais biocheminiais tyrimais.

CRB rodiklio pokyčiai

Paprastai sveikiems, nesergantiems vyrams ir moterims CRB būna mažiau 5 mg/l.

Esant bakterinėms infekcijoms:

  • Sąnarių uždegimas, galvos smegenų dangalų uždegimas ir plaučių uždegimas – CRB svyruoja nuo 80 iki 200 mg/l ir daugiau.
  • Tuberkuliozinė infekcija – būdingas mažesnis CRB rodiklis.
  • Inkstų geldelių uždegimas – CRB svyruoja nuo 60 iki 200 mg/l ir daugiau.Vaikams, sergantiems šlapimtakių uždegimu, aukštas CRB rodiklis gali byloti  apie  inkstų uždegimą.
  • Gerklės uždegimas – CRB – 30-60 mg/l
  • Ausų uždegimas, bronchitas, gerklės kataras – 10-40 mg/l.

Virusinės infekcijos:

  • Virusinis plaučių uždegimas, virusinis smegenų dangalų uždegimas, gripas – CRB – 10-20 mg/l. Gripo atveju 3-5 ligos dieną CRB rodiklis gali padidėti iki 50.
  • Viršutinių kvėpavimo takų virusinės infekcijos – CRB -10 -15.

Grybelių arba parazitų sukeltų infekcijų metu, CRB pakyla nežymiai arba šiek tiek aukščiau normos.

Uždegiminės ligos be infekcijos:

  • Sąnarių reumatas – CRB – 30-200 mg/l. Ūmiu ligos periodu CRB randamas padidėjęs tik 70-80 proc. pacientų, todėl šis tyrimas nėra labai informatyvus, nustatant ligos aktyvumą. Papildomai atliekamas kraujo nusėdimo greičio tyrimas.
  • Sisteminė raudonoji vilkligė, smilkininis arteritas, reumatinė polimialgija – CRB – 10-30. Šių ligų atvejais CRB rodiklis retai būna aukštas, tačiau kraujo nusėdimo greitis beveik visada būna padidėjęs.
  • Krono liga – CRB rodiklis būna padidėjęs.
  • Opinis kolitas – retai padidėję CRB.

Kitos būsenos:

  • Didelė trauma arba didelė chirurginė intervencija – CRB gali svyruoti nuo 30 iki 300 mg/l. CRB aukščiausią tašką pasiekia 3 parą ir po savaitės nukrinta iki normalaus kiekio.
  • Širdies infarktas ar kitų audinių infarktas – CRB – 10-30 mg/l
  • Vėžiniai susirgimai – CRB-10-40 mg/l. Aukštesni rodikliai būdingesni išplitus vėžiui arba pacientams sergantiems mielomatoze ar Hodžkinso limfoma.

Kaip vertinamas CRB?

CRB pakilęs aukščiau 40 mg/l vertinama kaip bakterijų sukelta infekcija, nors kai kurių virusinių infekcijų atvejų, CRB taip pat gali pakilti aukščiau 40. Tad kuo aukštesnis CRB, tuo didesnė tikimybė, jog infekcija bakterinės kilmės.

Šis rodiklis padeda apsispręsti dėl būtinybės vartoti antibiotikų. Antibiotikai virusų neveikia, tačiau esant bakterinei infekcijai jie yra būtini. Virusinių infekcijų atveju mūsų imuninė sistema yra pajėgi pati susidoroti su infekcija. Gerėjant paciento būklei, traukiantis infekcijai, mažėja ir CRB rodiklis.

 

 

Demencija ir griuvimai

dem

Nustatyta, jog žmonėms, sergantiems demencija, rizika nukristi yra 4-5 kartus didesnė nei  tokio pačio amžiaus žmonės, neturintiems kognityvinių sutrikimų. Kognityviniai įgūdžiai – tai žmogaus pažintiniai gebėjimai (sukauptos žinios, atmintis, dėmesys, sprendimų priėmimas, suvokimas, kalba). Teigiama, jog sergantieji demencija yra 3 kartus didesnėje rizikoje susilaužyti šlaunikaulį, o tai gresia operacija, ilgu pooperaciniu laikotarpiu bei neįgalumu. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio taip pat didesnis tarp žmonių, sergančiųjų Alzheimerio liga. Tad šios grupės žmonių griuvimų prevencija yra ypač svarbi.

Vienas iš būdų užkirsti kelią griuvimams, išsiaiškinti galimas griuvimų priežastis, tuomet bus lengviau patenkinti pacientų poreikius bei sukurti palankią ir saugią aplinką jų gyvenimui.

Griuvimų priežastys

Fizinis silpnumas, eisenos pokyčiai ir prasta pusiausvyra

Kai kurie žmonės ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose yra puikios fizinės formos, kasdien daug vaikšto, sportuoja, yra pakankamai fiziškai aktyvūs.Tuo tarpu kitiems žmonėms tik atsiradus atminties spragoms,  iš karto sutrinka eisena. Kai kurie tyrimai rodo, jog eisenos ar pusiausvyros sutrikimai gali būti pirmieji ženklai, jog silpsta žmogaus kognityviniai gebėjimai. Progresuojant demencijai, mažėja raumenų jėga, sutrinka vaikščiojimo funkcija bei pusiausvyra.

Atminties sutrikimai

Progresuojant demencijai, sutrinka atmintis, tad dažnai pasitaiko situacijų, kai slaugytojas paaiškina pacientui, kad jis vienas nebandytų stotis nuo kėdės, o paprašytų pagalbos arba eidamas naudotųsi pagalbinėmis priemonėmis, tačiau pacientas tiesiog pamiršta tai padaryti. Jis elgiasi taip, kaip įpratęs daryti  visą gyvenimą,  užmiršta, jog serga ir nėra pakankamai fiziškai stiprus.

Galimybių pervertinimas

Kartais griuvimai pasitaiko, kai žmogus užsiima veikla, neatitinkančia jo dabartinės fizinės formos, pervertinamos galimybės. Pavyzdžiui, lipa ant kėdės kabinti užuolaidų, be pagalbos lipa laiptais ar išeina pasivaikščioti vienas, kai lauke labai slidu.

Sutrikęs vaizdinės erdvės suvokimas

Alzheimerio liga gali paveikti erdvės suvokimą, todėl žmogus gali klaidingai suvokti tai, ką jis mato ir atlikti klaidingus judesius. Tai dažnai nutinka kai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje pakeičiama grindų spalva, vyrauja daug spindinčių paviršių, paviršiai yra nelygūs (slenksčiai). Tokiems žmonėms būtina reguliariai tikrintis regėjimą.

Netvarkinga aplinka

Kartais griuvimai įvyksta dėl sąlyginai netvarkingos aplinkos –  per daug daiktų aplinkoje, užgriozdinti praėjimai. Kai kurie žmonės, sergantys demencija, linkę kaupti, sandeliuoti  įvairiausius daiktus savo namuose, o tai taip pat didina riziką  nukristi.

Nuovargis

Kai kurie griuvimai įvyksta tam tikru paros metu, pavyzdžiui vakare prieš miegą, tai gali byloti apie didelį nuovargį.

Vaistų pašalinis poveikis

Kai kurie vaistai didina griuvimų riziką. Pavyzdžiui, antipsichotiniai vaistai gali išprovokuoti ortostatinę hipotenziją –  staigiai pakilus iš gulimos ar sėdimos padėties, patiriamas staigus arterinio kraujo spaudimo kritimas.

Kiti vaistai, tokie kaip hipnotiniai, padedantys geresniam miegui, gali sukelti mieguistumą, apsvaigimą dienos metu, o tai taip pat didina griuvimo riziką.

Mažas fizinis aktyvumas ir neramumas

Pastebėta, jog sergantieji demencija dažnai yra per mažai fiziškai aktyvūs, o tai gali iššaukti pacientų nerimą. Jei pacientas staiga ima stotis iš sėdimos padėties, tai gali būti signalas, jog jo kūnas nori fizinės veiklos, raumenims reikia šiek tiek darbo, patempimo, tad šiuo atveju labai svarbu užtikrinti paciento saugų judėjimą. Pasitarkite su specialistais dėl pacientui tinkamų fizinių pratimų, lengvos mankštos, užtikrinkite, jog pacientas neužsibūtų per ilgai vienoje padėtyje, naudokite pagalbines priemones, padedančias judėjimui. Fizinė veikla padeda demencija sergantiesiems ilgiau išlikti fiziškai aktyviems bei ilgiau išsaugoti kognityvinius gebėjimus.

Skausmas, diskomfortas

Deja, demencija sergantiems žmonėms skausmas malšinamas nepakankamai gerai. Apie tai retai susimąstoma, o motorinis ar psichinis paciento sujaudinimas nurašomas įprastiniam neramumui. Užuot liepę pacientui nusiraminti ir sėdėt ramiai, apsvarstykite skausmo galimybę. Kai kurie demencija sergantieji nemoka įvardinti skausmo verbaliai, tad stebėkite žmogaus veido išraišką, grimasas, skleidžiamus garsus. Jei žmogus yra paveiktas skausmo, būtina jį šalinti vaistais ar keičiant kūno padėtį.

Troškulys ar alkis

Kartais žmogus gali stengtis keltis iš lovos ar nuo kėdės, kai jaučia alkį ar troškulį. Užtikrinkite, kad pacientas nuolat gautų pakankamai skysčių ir būtų sotus. Jei nustatytų laiku pacientas maisto atsisako, padėkite jį į šalį ir pasiūlykite vėliau.

Noras šlapintis ar tuštintis

Griuvimai dažnai įvyksta, kai sergantieji demencija bando savarankiškai pasiekti tualetą, nors jų fizinės galimybės to neleidžia. Ypač tai dažnai nutinka, jei žmogus per ilgai laukia pagalbos, o netekęs kantrybės, išsiruošia pats. Pasitaiko, jog būtinybę nusišlapinti tualete jaučia ir tie pacientai, kuriems yra įvestas šlapimo pūslės kateteris, šis faktas yra pamirštamas arba nesuvokiamas. Deja, tai neretai baigiasi griuvimu ar iškritimu iš lovos. Norėdami to išvengti, reguliariai dienos metu palydėkite pacientus iki tualeto, jei naudojasi antele, basonu, įsitikinkite, kad jie yra lengvai pasiekiami ir reguliariai ištuštinami.

Nuobodulys

Jei demencija sergantis žmogus nuolat slampinėja po skyrių, užeina į kitas palatas, perdėlioja daiktus vis į kitas vietas, neranda sau vietos, yra motoriškai neramus,  gali būti, jog žmogui yra nuobodu ir nėra kuo užsiimti. Pasidomėkite, kokių hobių pacientas turėdavo anksčiau, ką mėgdavo, pabandykite surasti jo dieną įprasminančių užsiėmimų.

Vienišumas

Demencija sergantieji gali bandyti keltis ir eiti ne pagal savo fizines galimybes ir tuomet, kai jaučiasi vieniši. Socialiniai kontaktai yra svarbūs visose amžiaus grupėse ir šis poreikis neišnyksta net ir sergant Alzheimeriu. Padėkite žmogui užmegzti socialinių kontaktų palydėdami iki renginio, aplankyti palatos draugo, net jei tas kontaktas bus labai trumpas. Tai ne tik sumažins griuvimų riziką, bet ir pagerins nuotaiką bei gyvenimo kokybę.

Šaltiniai:

https://www.verywell.com/causes-of-falls-in-people-with-dementia-98558

http://braingym.lt/kas-yra-kognityviniai-igudziai/

 

Apie rektalinių žvakučių naudojimą

vake

Kartą stoviu su savo naująja kolega prie paciento lovos. Pacientas nevaikštantis, daug laiko praleidžiantis lovoje, trečia diena nepasituština. Užduotis paprasta – įvesti žvakutę, kuri padėtų išspręsti vidurių užkietėjimo problemą. Kolegė prilaiko šonu pasuktą pacientą, aš – atsargiai išlupu žvakutę. Staiga naujoji kolegė sako:

 – O kuriuo galu tu įvedi žvakutę?

-Kaip tai kuriuo? – nelabai suprantu klausimo. – Žinoma, kad smailiuoju, juk tai savaime suprantama.

-Ot ir ne, reikia vesti bukuoju, – gudriai šypsosi kolegė.

-Nesąmonė,- bandau protestuoti.

-O tu pasidomėk.

-Būtinai tai padarysiu, – atsakau ir įvedu žvakutę taip, kaip esu įpratusi.

Kas yra žvakutės?

Žvakutė – tai vaisto forma, kuri įvedama į tiesiąją žarną. Toks vaisto vartojimas puiki išeitis, kai žmogus turi ryjimo problemų, jaučia pykinimą, vemia, kamuoja traukuliai, yra be sąmonės, o taip pat senyvo amžiaus žmonėms bei mažiems vaikams. Žvakutėje esanti veiklioji medžiaga būna sumaišyta su riebalais arba į vašką panašia medžiaga, kuri ištirpsta žarnyne. Veiklioji medžiaga gali veikti lokaliai žarnyne arba būti įsiurbiama iš žarnyno  į kraują.

Kaip įvesti žvakutę?

  • Prieš įvedant žvakutę, apsimaukite vienkartines pirštines.
  • Prieš naudojimą žvakutę galima šiek tiek sudrėkinti šiltu vandeniu.
  • Geriausia žvakutę įvesti gulint pacientui ant šono sulenktais keliais arba sėdint ant klozeto, pasilenkus į priekį.
  • Įveskite žvakutę kiek galima giliau, stebėkite, kad ji neišslystų atgal.
  • Po žvakutės įvedimo patariama 5- 10 min ramiai pagulėti.
  • Žvakutes laikykite ne aukštesnėje kaip 25 laipsnių temperatūroje.

Kuriuo galu įvesti žvakutę?

Žvakutė primena cilindrą – vienas galas – smailas, kitas – bukas. Rodos pati forma pasufleruoja, jog ji turi būti įvedama smailiuoju galu ir tai atrodo visiškai logiška. Tačiau atsiranda vis daugiau užsienio slaugytojų pastebėjimų, jog žvakutės turėtų būti įvedamos bukuoju galu. Pastebėta, jog įvedant žvakutę bukuoju  galu, tiesiosios žarnos raukas užsidaro geriau ir greičiau aplink žvakutės smailiąją dalį, ji natūraliai pastumiama gilyn į žarnyną, tad  mažiau galimybių išslysti jai atgal. Tokį metodą ypač dažnai taiko slaugytojai, dirbantys vaikų skyriuose. Slaugytojai pastebi,  jog tada vaikams toks vaisto įvedimo būdas yra mažiau skausmingas bei nemalonus. Tuo tarpu specialistai teigia, jog žvakutė gali būti įvedama tiek smailiuoju, tiek bukuoju galu, nes žvakutė pagal apimtį yra storiausia per vidurį. Tad drąsiai naudokite abi puses, o jei bijote, kad žvakutė neišskuostų atgal, išbandykite bukąjį galą.

 

Kaip gyventi su endometrioze

asara

Liberty  Antonia Sadler iliustracija

-Daktare, man labai skauda, – dejuoja moteris perbalusiu veidu.

-O ko jūs norite, endometriozė – labai skausminga liga,- atšauna gydytoja.

(Iš nugirsto pokalbio priėmimo skyriuje)

 Endometriozė – tai lėtinė vaisingo amžiaus moterų liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys veša už jos ribų, susidaro endometriozės židiniai. Šie židiniai kaip ir vidinis gimdos sluoksnis reaguoja į hormoninius pokyčius menstruacinio ciklo metu. Jie padidėja, kraujuoja, tačiau kraujas iš šių židinių pasišalinti negali, tad susidaro uždegimas, formuojasi sąaugos, cistos. Dažniausiai endometriozės židiniai susidaro kiaušidėse, kiaušintakiuose, gimdos paviršiuje, žarnyne, šlapimo pūslėje. Retais atvejais šie židiniai gali išplisti už pilvo ribų.

Endometriozė – jaunų moterų liga, kuri dažniausiai baigiasi kartu su menopauze. Tai viena labiausiai paplitusių nevaisingumo priežasčių. Manoma, jog 30-40 proc. moterų, sergančių endometrioze, yra sunku pastoti.

Kaip pasireiškia endometriozė?

Vienas dažniausių požymių, sergant endometrioze, yra skausmas pilvo, dubens srityje. Skausmas neretai būna susijęs su menstruacijomis, tačiau ne visada, skausmas gali kankinti ir kitomis dienomis.

Kartais skausmas būna toks stiprus, jog moteris negali gyventi įprasto gyvenimo. Skausmas gali pasireikšti:

  • Prieš/per/po menstruacijų
  • Ovuliacijos metu
  • Šlapinantis
  • Lytinių santykių metu arba po jų
  • Gali kankinti skausmas apatinėje nugaros dalyje
  • Jaučiami spazminiai žarnyno skausmai per menstruacijas

Kiti simptomai:

  • Tepimas rudomis išskyromis prieš ir po menstruacijų
  • Viduriavimas arba vidurių užkietėjimas (dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
  • Pilvo pūtimas (taip pat dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
  • Gausios, nereguliarios menstruacijos
  • Nuolatinis nuovargis, depresija
  • Nevaisingumas

Kas sukelia šią ligą?

Šios ligos priežastys nėra žinomos, egzistuoja tik hipotezės. Populiariausia vyravusi hipotezė – jog dalis menstruacinio audinio per kiaušintakius grįžta atgal į pilvo ertmę ir ten veša (retrogradinė teorija). Deja, paskutiniai tyrimai rodo, jog net 90 proc. moterų menstruacinis kraujas grįžta atgal, nesukeldamas endometriozės. Spėjama, jog endometriozės išsivystymas labiau priklauso nuo moters imuninės sistemos ar hormonų pusiausvyros. Yra žinoma atvejų kai endometriozė atsirado moterims po gimdos pašalinimo ir net retais atvejais vyrams po prostatos operacijos, kai jie buvo gydomi estrogenais.

Nustatyta, jog endometriumo audinio fragmentai gali keliauti po organizmą kraujo ar limfos keliu, ypač po chirurginių operacijų (pv.: Cezario pjūvio), tai paaiškina retus atvejus, kai šis audinys išplinta plaučiuose, smegenyse, akyse, odoje.

Neatmetama genetinė teorija. Manoma, jog jei šia liga sirgo moters pirmos eilės giminaičiai, didelė tikimybė, jog ji taip pat sirgs šia liga.

Kai kurios moterys, sergančios endometrioze, turi imuniteto sutrikimus, imunines ligas. Šiuo metu vis dažniau prabylama, jog endometriozė – autoimuninė liga.

Yra teorijų teigiančių, jog endometriozė išsivysto dėl kenksmingų aplinkos faktorių – užterštos aplinkos, nesveiko maisto. Šie faktoriai sutrikdo imuninę sistemą bei hormonų pusiausvyrą. Šiuo metu ypač pabrėžiama ksenoestrogenų žala, kurie savo molekuline struktūra labai primena estrogenus ir perima estrogenų funkcijas, tad organizme atsiranda jų perteklius, prasideda nenormalus ląstelių augimas. Ksenoestrogenai randami hormonais maitintų gyvulių mėsoje bei piene,   paukštienoje. Taip pat ksenoestrogenai gali pakliūti į organizmą šildant  maistą plastikiniuose induose mikrobangų krosnelėse, valgant pesticidais purkštas daržoves, vaisius, geriant vandenį iš plastikinių butelių.

Kaip diagnozuojama endometriozė?

Endometriozė dažnai diagnozuojama vėlyvose stadijose, kai ši liga būna toli pažengusi. Ji neturi jai būdingų specifinių požymių, todėl neretai simptomai „nurašomi“ žarnyno sutrikimams arba tiesiog skausmingoms mėnesinėms. Endometriozės diagnozavimo vėlyvose stadijose pavyktų išvengti, jei kiekviena moteris profilaktiškai kartą per metus apsilankytų pas ginekologą bei atliktų ultragarsinį tyrimą.

Tiksliausia endometriozė diagnozuojama atliekant laparoskopiją bei paimant dalį endometriozinio audinio gabalėlį biopsijai. Tai brangus, invazinis diagnostinis būdas bei atliekamas kraštutiniais atvejais. Dažniausiai liga nustatoma pagal pacientės nusiskundimus, ligos istoriją, atliekama ginekologinė apžiūra, echoskopija, magnetinis rezonansas.

Kaip gydoma endometriozė?

Vaistų išgydyti endometriozei vis dar nėra. Skiriamas gydymas palengvina ligos sukeltus simptomus bei pagerina gyvenimo kokybę. Dažniausiai gydoma:

  • Nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, kurie mažina skausmą bei uždegimą
  • Hormoninis gydymas – nors ligos priežastys nėra aiškios, tačiau žinoma, jog estrogenai turi reikšmės šios ligos vystymuisi, tad skiriami hormonai, slopinantys estrogenų gamybą. Dažniausiai – geriamieji kontraceptikai, progestinai/progesteronai, danazolis, gonadotropinus atpalaiduojančio hormonų agonistai, Mirenos spiralė. Šios priemonės laikinai sumažina endometriozės sukeliamus simptomus, tačiau jei moteris planuoja pastoti, tai nėra geriausias pasirinkimas. Hormoniniai preparatai sukelia daug pašalinių reiškinių.
  • Chirurginis gydymas – dažniausiai atliekama laparoskopija, kurios metu pamatomas tikrasis endometriozės vaizdas bei pašalinami endometriozės židiniai bei sąaugos. Sunkiais ligos atvejais pašalinama gimda.

Kaip sau padėti?

Pakeiskite savo mitybą

Mitybos sureguliavimas neišgydo endometriozės, tačiau tai labai padeda mažinant šios ligos sukeliamus nemalonius simptomus – mažėja skausmas, uždegimas, pilvo pūtimas, stiprėja imunitetas, moteris jaučiasi geriau. Tad keletas patarimų:

  • Daugiau vartokite omega-3 riebiųjų rūgščių, jos mažina uždegimą. Tai natūralios riebiosios žuvys, graikiški riešutai, linų sėmenys, chia, moliūgų sėklos, žaliosios lapinės daržovės. Per dieną rekomenduojama suvalgyti valgomą šaukštą šviežiai grūstų linų sėmenų (sveiki linų sėmenys šiuo atveju netinka).
  • Daugiau vartokite skaidulinio maisto. Tai pilnagrūdės kruopos (išskyrus kviečius), įvarios pupos, žirniai, rudieji ryžiai, avižos, daržovės, vaisiai, uogos. Skaidulos žarnyne suriša estrogenus ir neleidžia jiems patekti atgal į kraują, jie pasišalina su išmatomis.
  • Kasdien vartokite produktų, pasižyminčių priešuždegiminiu poveikiu – tai žaliosios lapinės daržovės, salierai, burokėliai, mėlynės, natūrali lašiša, brokoliai, graikiški riešutai, ananasai, kokosų aliejus, chia sėklos, linų sėmenys, imbieras, ciberžolė.
  • Išsivirkite tikro buljono iš kaulų – tai gerina žarnyno veiklą, sureguliuoja hormonų pusiausvyrą, praturtina organizmą amino rūgštimis, kalciu bei kolagenu. Manoma, kad tai gali padėti išsaugoti moters vaisingumą. Šaltiena tinka taip pat.
  • Vartokite produktų, turinčių magnio – moliūgų, saulėgrąžų sėklų, migdolų, bananų, avokadų, juodųjų pupelių, špinatų. Magnis ramina gimdą bei skausmą.
  • Vartokite kuo daugiau organiškų produktų. Jei abejojate dėl vaisių ar daržovių kokybės, prieš valgant,  nulupkite jų odelę.
  • Gerkite žaliąją arbatą, ji padeda pašalinti toksinus iš organizmo.
  • Gerkite pakankamai vandens.

Venkite:

  • Kviečių – duonos, pyragų, makaronų. Jų sudėtyje yra fitino rūgšties, kuri gali iššaukti endometriozės simptomus. Be to, galvojama, jog šia liga sergančios moterys dažnai netoleruoja gliuteno.
  • Raudonos mėsos – didina uždegimą bei gali turėti augimo hormonų.
  • Rafinuotų, perdirbtų angliavandenių – baltos duonos, baltų miltų, pyragų.
  • Rafinuoto cukraus ir dirbtinio medaus – rūgština organizmą, o tai didina uždegimines reakcijas.
  • Kofeino – arbatoje, kavoje, saldžiuose gėrimuose. Kofeinas provokuoja pilvo spazmus, didina estrogenų kiekį organizme. Jis žinomas kaip fitoestrogenas.
  • Pieno produktų – pieno, grietinėlės, sūrio, sviesto – didina uždegimą.
  • Kiaušinių, nebent vartojami organiški, ekologiški. Nemaža dalis kiaušinių užteršta dioksinu.
  • Keptų, skrudintų, riebaluose virtų produktų.
  • Hidrintų taukų ir riebalų, sukelia uždegimus.
  • Sojos produktų – turi savyje fitoestrogenų.
  • Žemos maistinės vertės produktų, turinčių daug cheminių priedų.
  • Mažiau vartoti konservuotų produktų – išimtis – konservuoti pomidorai, kokosų pienas, pupelės.
  • Alkoholio – net ir nedidelės alkoholio dozės didina estrogenų kiekį. Taip pat jis mažina kepenyse vitamino B kiekį, o geras kepenų darbas mums yra reikalingas, kad efektyviai būtų pašalintas estrogenų perteklių.

Kokios žolės tinka?

av

Sergant endometrioze namuose būtina turėti aviečių lapų arbatos. Ši arbata turi ferulininės rūgšties, kuri slopina gimdos susitraukimus, atpalaiduoja spazmus, tonizuoja mažojo dubens raumenis, palengvina mėnesinių skausmus. Kasdien išgerkite 1-2 puodelius šios arbatos.

Jau kuris laikas Lietuvoje Jadvygos žolės siūlo arbatą nr.11 endometriozės simptomams lengvinti.

Taip pat tinka įvarios žolės bei jų mišiniai gerinantys kepenų darbą. Tai pagerina virškinimą, gerėja nereikalingų medžiagų bei toksinų pašalinimas, mažėja riebalų, estrogenų perteklius, rimsta skausmas. Gerkite kiaulpienių šaknų, šlamučių, pipirmėtės,  kraujažolių arbatas. Kraujažolė taip pat malšina pilvo spazmus, mažina pilvo pūtimą, veikia priešuždegimiškai, ramina.

Pastebėta, jog endometriozės skausmai paaštrėja patiriant stresą, jaučiant įtampą, nervingumą, tad prieš miegą išgerkite mėtų, melisos, ramunėlių ar kitos raminančios arbatos.

Ežiuolė – ji stiprina imunitetą bei didina baltųjų kraujo kūnelių kiekį. Ežiuolę patariama vartoti su pertraukomis, tuomet pasireiškia stipresnis jos poveikis. Siūloma 10 dienų vartoti ežiuolės preparatus, po to 3 dienas padaryti pertrauką, po jos vėl vartoti 10 dienų ir taip kelis kartus.

Vitaminai, papildai

  • Vartokite gerąsias bakterijas (probiotikus). Kepenys suskaldo estrogenus ir siunčia juos į žarnyną pašalinti, tačiau bakterijos, esančios žarnyne, šias suskaidytas medžiagas vėl gali paversti estrogenais, o tada per žarnų sieneles hormonai vėl atgal įsiurbiami į kraują. Gerosios bakterijos gali padėti kovoti su hormonus gaminančiomis bakterijomis, tad bus išlaikomas normalus estrogenų kiekis kraujyje. Gerąsias bakterijas vartokite kasdien ir ilgai. Paprastai teigiamas efektas pajaučiamas tik po 1-3 mėnesių. Pradėjus vartoti pirmą savaitę pilvo pūtimas gali suintensyvėti, žarnynas bandys prisitaikyti prie bakterinio krūvio. Rinkitės patikimus probiotikus ir geriausiai tuos, kuriuose daugiau bakterijų rūšių (štamų).

flo

Vartokite vitaminus, mineralus – jie svarbūs jūsų imuninei sistemai. Svarbiausi šie:

  • B grupės vitaminai – šie vitaminai reikalingi geram kepenų darbui bei nervų sistemai palaikyti. Vitaminas B6 mažina menstruacijų sukeliamus skausmus. Taip pat šie vitaminai paverčia riebiąsias rūgštis į geruosius prostaglandinus, kurie pasižymi priešuždegiminiu bei pilvo raumenis atpalaiduojančiu poveikiu.
  • Vitaminas E – mažina menstruacijų skausmus.
  • Vitaminas C su bioflavonoidais– mažina kraujavimus, stiprina kapiliarus bei apsaugo nuo mažakraujystės. Taip pat svarbus imuninei sistemai palaikyti. Endometriozės atveju būtina, kad imuninė sistema dirbtų pilnu pajėgumu ir vos pastebėjusi endometriozinio audinio fragmentą ne vietoje, jį sunaikintų. Bioflavonoidai taip pat mažina estrogenų kiekį organizme.
  • Magnis – tai raumenų relaksantas, padeda esant skausmingom mėnesinėm, mažina nugaros skausmus.
  • Omega 3 riebiosios rūgštys – jos ypač svarbios žmogaus reprodukcinei sveikatai ir normaliam hormonų kiekiui išlaikyti.

 

Išbandykite ricinos aliejaus kompresus

Daugelis moterų, sergančių endometrioze, išbandė ricinos aliejaus kompresus ir džiaugiasi pagerėjimu. Ricinos aliejus gerina kraujo ir limfos cirkuliaciją, mažina skausmą, uždegimą bei stimuliuoja imuninę sistemą vartojant jį išoriškai. Pastebėta, jog šis aliejus stimuliuoja limfocitų gamybą, kurie padeda kovoti su ligomis.

Kompresui reikės:

¼ puodelio ricinos aliejaus

8 lašelių levandų aliejaus (nebūtinai)

Flanelės, marlės ar drobės audinio

2 rankšluosčių

Stikliniame kepimo inde sumaišykite ricinos aliejų su levandų aliejumi, į šį mišinį įmerkite audeklą, kad apsemtų ir įkiškite 20 min į 180 laipsnių orkaitę. Audeklas turi būti pakankamai šiltas bet nedeginti. Pasiklokite rankšluostį ten, kur gulėsite. Šiltą audeklą užsidėkite ant pilvo apačios bei pridenkite kitu rankšluosčiu, kad išlaikytų šilumą kuo ilgiau. Galima užsidėti ir šilto vandens pūslę. Atsipalaiduokite ir pagulėkite ramiai 30  -60 min. Pasistenkite tuo metu nežiūrėti televizoriaus, nenaršyti telefonu ar kompiuteriu, tiesiog atsijunkite, pamedituokite. Žvelkite į tai kaip į savo gydymo procesą. Kartokite šias procedūras 3 kartus per savaitę ilgą laiką. Tik atminkite, ricinos aliejus labai klampus ir neišsiplauna, tad procedūros metu dėvėkite senus marškinius, naudokite senus rankšluosčius, kurių būtų negaila sugadinti. Indą su audeklu bei aliejumi laikykite pridengtą kambario temperatūroje, tik kaskart prieš naudojimą įpilkite šiek tiek naujo ricinos aliejaus.

Po procedūros pilvą nusišluostykite popierine servetėle.

Išlikite fiziškai aktyvios

Sergant endometrioze yra labai svarbu išlikti fiziškai aktyvioms. Tai derėtų daryti dėl 3 priežasčių:

  1. Sportuojant smegenys išskiria chemines medžiagas – endorfinus, kurie malšina skausmus bei padeda geriau jaustis. Užtenka 10 min vidutinio intensyvumo treniruotės, kad išsiskirtų endorfinai.
  2. Sportuojant gerėja kraujo apytaka. Širdis ima intensyviau pumpuoti kraują, tad ir kiti organai geriau aprūpinami krauju, į juos daugiau patenka deguonies bei maisto medžiagų.
  3. Reguliariai sportuojant mažėja estrogenų kiekis organizme. Vienas iš endometriozės gydymo tikslų – mažinti estrogenų kiekį, tad reguliariai užsiimant sportu, mažėja endometriozės sukeliamų simptomų.

Sergant endometrioze rinkitės tas sporto šakas, kurios jums teikia malonumą ir nėra labai intensyvios. Tai gali būti joga, tai – či, pilatesas, plaukiojimas baseine, važiavimas dviračiu, ilgi pasivaikščiojimai gryname ore. Išsikelkite tikslą bent 3 kartus per savaitę 30 min skirti fiziniam aktyvumui. Stebėkite, kaip į tai reaguoja jūsų kūnas. Vėliau didinkite fizinio aktyvumo krūvį, tačiau nepersistenkite. Aminkite, jog labai intensyvus fizinis krūvis endometriozės simptomus gali dar labiau sustiprinti. Tad judėkite su saiku.

 

Literatūra :

Endometriosis.org

http://www.endo-resolved.com/diet.html

https://draxe.com/endometriosis-symptoms/

http://www.marilynglenville.com/womens-health-issues/endometriosis/

http://www.myendocoach.com/

http://youngwomenshealth.org/2012/06/12/endometriosis-nutrition-and-exercise/

 

Pasirūpinkite savo pėdomis

olivia-bell

Olivia Bell fotografija

Mūsų pėdos tarsi medžio šaknys sujungtos su kūnu bei ištikimai jį nešioja visą gyvenimą, arba tol, kol pajėgia. Paskaičiuota, jog slaugytojas dieninės pamainos metu, dirbdamas 12 valandų, nukeliauja apie 8 km, o naktinės pamainos metu – apie 5 km, tad kasdien joms tenka išties nemažas krūvis. Tiesa, dauguma atkreipia dėmesį į savo pėdas tik tuomet, kai kažkas nutinka su jomis negerai. Ima kankinti pado ar didžiojo kojos piršto skausmas, kojos patinsta, atsiranda judesius ribojančių nuospaudų, pūslių, suskeldėję kulnai ar įauga nagai. O juk pėdos –  vienas svarbiausių darbo įrankių mūsų darbe. Tad keletas patarimų kaip padėti savo pėdoms.

Pirmiausia – tinkama avalynė darbe

Niekada nepirkite batų į darbą vien todėl, kad jie jums gražūs ar gerai su jais atrodote. Rinkitės batus atsakingai. Visų pirma, koja turėtų jaustis patogiai naujuose batuose jau parduotuvėje, kurioje matuojatės. Dauguma batų dydžių šiuo metu yra 0,5 – 1 dydžiu pamažinti, tad nesivadovaukite vien tik skaičiais. Rinkitės tuos, kurie tinka jūsų pėdai. Jei apsiavę batą, dar galite įkišti vieną rankos pirštą už kulno, dydis jums tinkamas. Darbo batai negali būti visiškai plokščiu padu ar aukštu kulnu. Svarbu atkreipti dėmesį ar lankstus yra bato priekis bei aiškiai atskirtas kulnas ir priekinė pėdos dalis. Nusipirkę darbo batus, 3-5 dienas panešiokite juos namie bei įsitikinkite, jog jie jums tikrai tinka ir yra patogūs.

Turėkite darbe dvejus batus

Dirbant daugiau nei 8 valandas, įpusėjus pamainai, persiaukite batus. Ilgas vaikščiojimas tais pačiais batais vėliau gali sukelti problemų pėdose, kojose bei nugaroje. Tiesiog vieną dieną išbandykite tai ir pajusite didelį skirtumą.

Užsiriškite batų raištelius

Dauguma medikų, nešiojančių užrišamus batus darbo vietoje, vengia užsirišti raištelius arba užsiriša nepakankamai tvirtai. Per laisvai surišti batai gali sukelti pėdos skausmus, pažeidimus ir net kaulų lūžius. Skirkite laiko užsirišti raišteliams. Dienos bėgyje persiriškite juos iš naujo. Aktyviai judant, dėl sintetikos, esančios raišteliuose, jie atsilaisvina. Batas turi laikytis tvirtai ant kojos bei judėti kartu su ja,  negali būti jokių atskirų mikrojudesių, nes tai gali išprovokuoti pėdos sužeidimus. Įspiriami batai turėtų būti nešiojami su atsargumu, juos apsimauti patogiau, tačiau funkcionalumo atžvilgiu jie nėra geriausias pasirinkimas.

Bėgimo bateliai

Tai labiausiai mėgstami ligoninės medikų batai. Jei nusprendėte rinktis būtent šio tipo batus, geriau rinkitės užrišamus raišteliais, o ne su lipdukais. Batus rinkitės parduotuvėje, kur galite pasimatuoti, o ne internetu. Atkreipkite dėmesį, jog batų užkulnis būtų pakankamai aukštas ir tvirtas, o koja pakankamai tvirtai „sėdėtų“ bate, batų priekį turėtų dengti tinklelis.  Paskaičiuota, jog nubėgus apie 700 – 750 km, bėgimo batelius reikia keisti naujais. Ligoninėse toks atstumas įveikiamas per 5- 6 mėnesius. Nusidėvėję batai nebesaugo patikimai mūsų kojų, jie išlaisvėja ir gali išprovokuoti įvairias traumas. Nusipirkę batus, užsirašykite jų viduje pirkimo datą ir stebėkite kaip jaučiasi jūsų pėdos.

Kojinės

100 proc.medvilninės kojinės nėra geriausias pasirinkimas darbe. Rinkitės medvilnės ir sintetikos mišinį, tai geriau sugeria ir pašalina drėgmę. Vyresniame amžiuje labai tinka kojinės su pėdų „pagalvėlėmis“, ypač jei pėdų oda suskeldėjusi, pažeista.

Kompresinės kojinės iki kelių, pasižyminčios 15-20 mmHg kompresija, ypač tiks slaugytojams, kurie didžiąją dalį laiko praleidžia „ant kojų“ arba darbas yra išskirtinai sėdimas. Šios kojinės mažina sunkumą kojose, kojų patinimus bei jaučiamas mažesnis nuovargis kojose.

Plaukite kojas

Patarimas atrodo toks elementarus, tačiau ar dažnai vakare iš tikrųjų pasilenkiat vonioje, kad nusiplautumėte kojas ir pėdas. Juk dažniausiai tiesiog palendam po dušu ar pagulim šiltoje vonioje. O juk žmogaus pėdose slypi apie 250 tūkst.prakaito liaukų, kurios per dieną gali išskirti apie 180 ml prakaito. Plaukite kas vakarą kojas ir pėdas paprastu muilu. Skystas muilas, manoma, labiau sausina odą, tad reikėtų jo vengti. Nusiplovę, gerai nusausinkite rankšluosčiu ne tik pėdas, bet ir tarpupirščius – čia juk labiausiai tamsu, drėgna ir šilta – puiki terpė grybeliams veistis. Kojų nagus kirpkite trumpai. Ir kuo dažniau vaikščiokite basi.

dmitry-kononenko

Dmitry Kononenko fotografija

Viršsvoris

Kuo didesnis jūsų kūno svoris, tuo didesnė apkrova tenka pėdoms. Ėjimo metu kūno svoris padidėja net 30 proc. dėl stūmimo jėgos, o pėdos ne tik sugeria kiekvieną smūgį judesio metu, bet ir patiria didžiulę audinių  įtampą. Dėl didelio svorio daugumai žmonių būna sunku susilenkti, norint apsiauti batus, todėl neretai jie renkasi laisvesnius, įspiriamus batus, kurie nėra labai saugūs kojoms.

Viršsvorio kamuojami žmonės neretai atsiduria užburtame rate – didesnis fizinis aktyvumas išprovokuoja pėdų, kojų skausmus, tad pradedama jo vengti, o vengiant fizinio krūvio, svoris dar labiau didėja. Norėdami sumažinti svorį bei išlikti fiziškai aktyvūs, rinkitės plaukimą, dviračių sportą. Tai padės sumažinti pėdų skausmus.

Kontrastinės vonelės

Jei po darbo kojos sutinusios ir jas maudžia, išbandykite kontrastines voneles kojoms. Pripildykite vieną vonelę karštu vandeniu, o kitą- šaltu. Patogiai atsisėskite ir pradžioje įmerkite kojas į karštą vandenį 3 min., po to perkelkite kojas į šaltą vandenį 10 sek – 1 minutę, tiek kiek galite toleruoti. Pakartokite šią procedūrą 2-3 kartus, visada užbaikite šalta vonele. Šiltas vanduo gerina kraujotaką, tuo tarpu šaltas vanduo sumažina patinimus. Galite į abi voneles įpilti 2-3 šaukšus natūralaus acto, jis mažina raumenų įtampą bei uždegimą.

Pėdų masažas

Ar žinojote, jog mūsų pėdose slypi virš 7000 nervinių galūnėlių, tad pėdų masažas atpalaiduojančiai veikia ne tik mūsų kojas, bet ir visą organizmą. Šis masažas ypač rekomenduojamas prieš miegą, po dušo ar vonios. Pėdų masažui naudokite jums patinkančio kvapo eterinį aliejų. Tai gali būti – levandų, eukalipto, pipirmėčių, rozmarino ir kt. Į delną įpilkite arbatinį šaukštelį natūralaus nerafinuoto aliejaus – alyvuogių, kokosų ir kelis lašelius eterinio aliejaus. Šį mišinį sušildykite savo delnuose ir patogiai įsitaisę pamasažuokite savo pėdas. Masažą rekomenduojama pradėti nuo dešinės pėdos. Švelniai įtrinkite pėdos viršutinę dalį, pamasažuokite kiekvieną pirštą, toliau pamasažuokite pėdos apatinę dalį, ypač skirkite dėmesį pėdos viduriui, teigiama, jog čia slypi širdies taškas. Vėliau tą patį atlikite su kairiąja pėda. Jei pėdos dažnai šąla, po masažo apsimaukite vilnones kojines ir eikite tiesiai į lovą.

Ar žinojote?

Kiekviena žmogaus pėda turi po 26 kaulus ( o tai sudaro ketvirtadalį žmogaus skeleto kaulų), 33 sąnarius, daugiau nei 100 sausgyslių ir raumenų.

Šaltiniai:
http://nursing.advanceweb.com/Lifestyle-for-Nurses/Health-Wellness/Your-Feet-Are-Your-Job.aspx
http://www.nursebuff.com/2015/11/nurses-feet-pain/
http://www.portsmouthfootandankle.com/blog/post/obesity-and-your-feet.html
http://www.mapi.com/ayurvedic-knowledge/massage/ayurvedic-foot-care.html#gsc.tab=0