Laikrodžio testas

melt

Jei staiga pastebėjote, jog jūsų artimas žmogus pasidarė labai užmaršus ir keistai elgiasi, paprašykite jo nupiešti laikrodį. Piešinyje gali slypėti labai daug informacijos.

Laikrodžio testas – tai vienas paprasčiausių tyrimų, kuris gali atskleisti žmogaus pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimus bei suteikti vertingos informacijos diagnozuojant  neurologines ar psichines ligas.

Pirmą kartą šis testas buvo pradėtas naudoti 1953 metais bei buvo skirtas konstruktyvinės apraksijos (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius) vertinimui, kuri ypač būdinga sergant demencija, o taip pat įvertinti kaktinės smegenų dalies pažeidimo lygį. Šiandien šis testas yra vienas pagrindinių tyrimo metodų nustatant Alzheimerio ligos pradžią bei kitas demencijas.

Kaip šis testas atliekamas?

Gydytojas, slaugytojas, psichologas ar kitas sveikatos priežiūros darbuotojas duoda pacientui popieriaus lapą su nupieštu 10 cm diametro apskritimu, pieštuką bei trintuką. Paciento prašoma įsivaizduoti, jog apskritimas yra laikrodis, o paciento užduotis kuo tiksliau šiame apskritime surašyti skaičius nuo 1 iki 12 taip, kaip laikrodyje. Jei pacientas naudoja akinius arba klausos aparatą, testo metu privalo juos turėti.

 

Kai skaičiai surašomi, toliau prašoma paciento nupiešti laikrodyje rodykles, kad laikrodis rodytų tiksliai 10 minučių po 11. Kai pacientas užduotį baigia, paklausiama, kokį laiką buvo prašoma pavaizduoti ir kiek rodo jo laikrodis. Tai kontroliniai klausimai, tuo atveju, jei abejojama, ar žmogus išgirdo, suprato, ko jo buvo prašoma. Vėliau testas vertinamas.

Galima šį testą atlikti ir be paruošto nupiešto apskritimo, pacientas jį nupiešia pats, o vėliau surašo skaičius ir nurodo prašomą laiką.

clock

Kaip vertinamas testas?

Priskaičiuojama apie 15 laikrodžio testo vertinimo būdų. Gali būti vertinamas kiekvienas skaičius, teisinga skaičių tvarka, jų išdėstymas, rodyklės, teisingas laikas ir t.t. Danish Medical Journal atliko tyrimą, kuriame vertino penkis dažniausiai taikomus laikrodžio testo vertinimo būdus. Jų išvada – pats lengviausias būdas pasirodė pats tiksliausias. Tiesiog vienas taškas duodamas už teisingą atliktą laikrodžio užduotį, bei nulis, jei laikrodžio testas neatliekamas. Tiesa, nedideli nukrypimai gali būti užskaitomi – laikrodyje figuruoja ir arabiški, ir romėniški skaičiai, supainiojamos valandinės ir minutinės rodyklės, skaičiai nedaug „išeina“ iš apskritimo ribų, skaičiai išdėstomi ne visai tiksliai.

Kritinės laikrodžio testo klaidos

Išsamesni laikrodžio testo tyrimai išskyrė šešias kritines klaidas, be abejonės rodančios kognityvinį pažeidimą bei galimą demenciją. Tai:

  • Nesugeba pavaizduoti prašomo laiko
  • Nėra rodyklių laikrodyje
  • Trūksta skaičių
  • Vietoj skaičių užrašomos raidės, simboliai ir kt.
  • Kartojasi skaičiai
  • Atsisako atlikti testą – nenoras atlikti testą gali byloti apie slypinčią problemą.

Kodėl laikrodžio testas?

Prašymas nupiešti laikrodį gali atrodyti paprasta užduotis kaip du kart du, tačiau šis veiksmas apima daugybę neurologinių procesų. Piešiant laikrodį būtina gera rankų – akių koordinacija, erdvinio vaizdo suvokimas ir simetrija, skaičių ir laiko suvokimas, atmintis. Jei žmogui sunku eilės tvarka išdėstyti skaičius, vyrauja ryški asimetrija, sunku rodyklėmis pavaizduoti prašomą laiką, tuomet tai gali byloti, jog žmogaus tam tikros neurologinės ar psichologinės funkcijos sutrikusios ir jam reikalinga specialisto pagalba. Anksti pastebėjus šiuos sutrikimus bei pradėjus gydymą, galime laimėti žmogui daugiau laiko, gyventi pilnavertį gyvenimą bei  kuo ilgiau išlikti funkcionaliam kasdieninėje veikloje.

Šaltiniai:

https://utforsksinnet.no/klokketesten-avslore-alzheimers-tidlig/

https://www.verywell.com/the-clock-drawing-test-98619

https://www.thecut.com/2018/01/clock-drawing-and-trumps-cognitive-test.html

 

 

Reklama

Alzheimerio liga

demen2

Davide Bonazzi iliustracija

Alzheimerio liga yra viena dažniausių demencijos priežasčių Apie 60 proc. visų demencijos atvejų sudaro sergantieji Alzheimerio liga.

Alzheimerio liga pavadinta vokiečių gydytojo Alois Alzheimer garbei, kuris pirmasis 1907 metais aprašė šios ligos simptomus 51 metų amžiaus moteriai.

Išskiriami du Alzheimerio ligos tipai:

  1. Alzheimerio liga su ankstyva pradžia (susergama iki 65 metų amžiaus)
  2. Alzheimerio liga su vėlyva pradžia (ligos simptomai atsiranda virš 65 metų)

Vertinant ligos paplitimą tarp vyrų ir moterų, pastebėta, jog ankstyvasis Alzheimeris vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Vėlyvasis Alzheimeris dažnesnis tarp moterų.

Ankstyvasis Alzheimeris (iki 65 metų amžiaus) neretai pasireiškia ypač ryškiais simptomais pačioje ligos pradžioje – atminties, elgesio, kalbos, rašymo sutrikimais, būdingas greitas ligos progresavimas.

Vėlyvojo Alzheimerio liga nėra tokia dramatiška, mažiau simptomatikos, ligos pradžioje simptomai būna ne tokie pastebimi, o vienas ryškiausių simptomų – atminties sutrikimas.

Kas vyksta smegenyse sergant Alzheimerio liga

Alzheimerio ligos atveju stebimi fiziniai pokyčiai smegenų žievėje ir smegenų kamiene, o ypač priekinėje smegenų žievėje. Hipokampas (jūros arkliuko zona) visada yra pažeidžiamas šios ligos atveju ir manoma, jog būtent čia liga ir prasideda.

hipoc

Smegenų pažeidimui būdingi trys etapai:

  1. Šalia smegenų ląstelių susidaro specifinės dėmės (senilinės apnašos), sudarytos iš įvairių baltymų sruogų. Daugiausiai randama į krakmolą panašaus baltymo beta amiloido.Aplink šią baltymų sruogą matosi tarsi išsišakojimas, kuris byloja apie nervinių ląstelių pažeidimą. Beta amiloidinės sruogos yra nuodingos, jų poveikyje nervinės ląstelės yra pažeidžiamos, o vėliau žūsta.
  2. Šie baltymai plonyčių siūlų pavidalu apraizgo smegenų ląsteles, į jas įsiskverbia.
  3. Pažeistos ir žuvusios smegenų ląstelės nebegali perduoti viena kitai signalų (nyksta sinapsės).
plakk

Toksiškos baltymų sruogos apsupusios smegenų ląsteles

Cheminiai pažeidimai smegenyse

Alzheimerio ligos metu pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už biocheminių medžiagų gamybą bei impulsų perdavimą. Ypač pažeidžiama nucleus basalis žievinė sritis, o tai lemia sumažėjusį acetilcholino išsiskyrimą. Acetilcholino sumažėjimas  sąlygoja dėmesio, atminties, kalbos pažeidimus. Alzheimerio ligos metu taip pat sutrinka ir kitų biocheminių medžiagų apykaita.

Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga

Nėra žinoma tiksliai, kas sukelia Alzheimerio ligą, tačiau yra žinoma ne mažai faktorių, kurie gali įtakoti ligos atsiradimą.

Paveldimumas

Šiuo metu yra žinomi trys Alzheimerio ligos variantai, kurie yra nulemti paveldimumo:

  • 14 – oje chromosomoje paveldima tam tikra medžiaga, kuri nulemia Alzheimerio ligos atsiradimą. Tai vienas dažniausių dominuojančių paveldimų variantų. O tai reiškia, jog apie 50 proc. žmonių, turintys šį geną, susirgs Alzheimerio liga. Šis paveldimumas sudaro 2-3 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
  • Kitas variantas – pakenkimas 21-oje chromosomoje. Sutinkama mažiau nei 1 proc.atvejų.
  • Bei pažeidimas 1 – oje chromosomoje. Ypač retas atvejis.

Polinkis įgyti Alzheimerio ligą

Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje būdinga žmonėms, turintiems Apoliproteiną E e4 . Šis baltymas atsakingas už riebalinių medžiagų transportą kraujyje. Randami trys APOE – e2, e3, e4. Paveldima medžiaga, esanti 19 chromosomoje apsprendžia, kurį baltymą žmogus turi. Net 90 proc. žmonių, paveldėję iš abiejų tėvų APOE e-4, virš 70 metų suserga  Alzheimerio liga. Jei šis baltymas paveldimas tik vieno iš tėvų, tai rizika susirgti Alzheimerio liga sumažėja iki 40 proc. Apie 40 proc. sergančių Alzheimerio liga turi APOE e4 baltymą.

Dauno sindromas

Žmonės su Dauno sindromu turi tris 21 –as chromosomas, kai tuo tarpu normaliai turime dvi. Pakitimai smegenyse, esant Dauno sindromui, labai primena Alzheimerio ligą. Smegenyse kaupiasi senilinės apnašos, o palaipsniui baltymai siūlų pavidalu apraizgo nervines ląsteles. Pradžioje pakitimai nėra tokie ryškūs, tačiau jie ypač išryškėja 40-50 metų amžiuje. Beveik visiems žmonėms, turintiems Dauno sindromą, pasireiškia smegenų pakitimai šiame amžiuje. 21- oje chromsomoje paveldima medžiaga, kuri reguliuoja beta amiloido gamybą. Kadangi žmonės su Dauno sindromu turi 3 chromosomas 21 – oje, tai beta amiloido gamyba bus aktyvesnė nei turinčių 2 chromosomas. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su Dauno sindromu 40-50 metų amžiuje įgyja Alzheimerio ligą.

Senyvas amžius

Didėjant amžiui, didėja rizika susirgti Alzheimerio liga. Ypač didelis ligos šuolis stebimas tarp žmonių virš 75 metų.

Numanomi rizikos faktoriai

  • Galvos traumos, smegenų sukrėtimai – manoma, kad galvos smegenų traumos turi įtakos Alzheimerio ligos išsivystymui, ypač plačiai aprašyta demencija, paplitusi tarp buvusių boksininkų (dementia pugilistica).
  • Žemas išsilavinimas – turima omenyje, kai žmogus būna baigęs ne daugiau kaip 4 klases. Šis rizikos faktorius kelia daug diskusijų. Manoma, jog turintieji žemą išsimokslinimą, galėjo gyventi sunkesnį gyvenimą – vartojo alkoholį, patyrė galvos traumų, pasižymi ribotu mąstymu. Tačiau vertėtų žinoti, jog žmogui, turinčiam žemą išsimokslinimą, gali būti sunku atlikti įvairius demencijos testus, jis gali nemokėti skaityti, rašyti, o tai gali suteikti klaidingus rezultatus.
  • Aukštas kraujo spaudimas – yra žinoma, jog aukštas kraujo spaudimas yra smegenų insulto bei kraujagyslinės demencijos rizikos faktorius. Keletas studijų atskleidė, jog negydomas aukštas kraujo spaudimas gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius.
  • Cholesterolis, homocisteinas ir diabetas – aukšas cholesterolio, homocisteino ar gliukozės kiekis didina kognityvinių funkcijų pažeidimą ir riziką atsirasti demencijai, o ypač Alzheimerio ligai.

Spėliojami rizikos faktoriai

Kaip galima Alzheimerio ligos priežastis taip pat buvo svarstoma virusinė teorija. Virusinės ligos, tokios kaip AIDS bei Herpės, gali iššaukti demenciją, o pastaruoju metu tyrimai rodo, jog herpes simplex virusas 1 kartu su paveldimu baltymu APOE e4 veikia kartu kaip rizikos faktorius atsirasti Alzheimerio ligai. Deja,  kol kas trūksta išsamesnių duomenų apie virusų bei Alzheimerio ligos ryšį.

Kas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos

Kai kurie tyrimai parodė, jog moterys, vartojančios papildomus estrogenus menopauzės metu, rečiau suserga Alzheimerio liga. Tai aiškinama, jog estrogenai galimai užkerta kelią smegenų ląstelių žūčiai bei išsaugo nervinių skaidulų tarpusavio ryšius jūros arkliuko (hipokampo) zonoje bei pačiose smegenyse, o taip pat pagerina acetilcholino gamybą, gerina smegenų kraujotaką bei apsaugo nuo senėjimo. Deja, estrogenai negali visiškai apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, tačiau gali pavėlinti jos pradžią.

Kitas apsauginis faktorius – priešuždegiminiai vaistai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NPV). Manoma, jog kaupiantis beta amiloidui smegenyse, iššaukiama uždegiminė reakcija, o vartojant šiuos vaistus slopinamas uždegimas. Deja, NPV vartojimas negali visiškai užkirsti kelio Alzheimerio ligai, tačiau jos pradžia gali būti vėlyvesnė.

Alzheimerio ligos simptomai

Kai liga prasideda anksti (iki 65 metų)

Skirtingiems žmonėms skirtingai pasireiškia demencijos pradžia. Susilpnėjusi atmintis – vienas pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų. Dažnai kartu atsiranda kalbos, rašymo  ir/arba vizuospatialiniai sutrikimai (sugebėjimas atpažinti objektus ir erdvę) bei apraksija (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius). Jau ligos pradžioje gali atsirasti suvokimo sutrikimai. Kai kuriems pacientams gali būti taip stipriai išreikštas nesiorientavimas erdvėje ar kalbos sutrikimas, jog  atminties sutrikimas ir dezorientacija laike atsiranda kaip pasekmė anksčiau paminėtų sutrikimų. Daliai sergančiųjų būna sunku atlikti įprastus kasdieninius veiksmus: gaminti maistą, užlipti laiptais, važiuoti dviračiu, apsimauti striukę, užrakinti duris. Atsiradus kalbos sutrikimui, būna sunku surasti tinkamų žodžių išreikšti mintis, sakinys pasakomas padrika tvarka. Ligai progresuojant, pasireiškia beveik visi demencijai būdingi simptomai – baimė, depresija, įvairios psichozės, asmenybės pasikeitimas, interesų nykimas, nerimas, agresyvumas, motoriniai sutrikimai ir kt.

Kai liga prasideda vėlai (virš 65 metų)

Kai Azheimerio liga prasideda vėlai (70-80 metų), labiausiai nukenčia atmintis bei orientavimasis, ypač sutrinka laiko suvokimas. Ligai progresuojant, pasireiškia kiti simptomai – apraksija, sutrinka orientavimasis erdvėje, sunkiau rasti tinkamų žodžių. Vėliau tiek ankstyva, tiek vėlyva Alzheimerio liga progresuoja panašiai, būdingi tie patys simptomai.

Diagnostika

Alzheimerio liga nustatoma remiantis simptomais. Ypač naudingas išsamus interviu su šeimos nariais, kurie pacientą gerai pažįsta bei pastebėjo pakitimus, o taip pat vertinami paciento intelektualiniai gebėjimai, atliekami psichologiniai testai, pacientas stebimas gydytojo bei personalo. Taip pat atliekamas psichiatrinis vertinimas, pacientas tiriamas dėl kitų somatinių ligų. Alzheimerio diagnozę žymiai lengviau nustatyti tada, kai liga būna ženkliai pažengusi, nei pačioje jos pradžioje. Dažnai pacientui nustatoma Alzheimerio liga, kai jis ja serga jau kelerius metus.

Smegenų rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomografija – Alzheimerio ligos atveju šie tyrimai gali parodyti bendrą smegenų masės sumažėjimą, tačiau šie pakitimai būdingi ne tik Alzheiemrio ligai, tai yra  įprasti pakitimai vėlyvame amžiumi. Kompiuterinė tomografija gali parodyti tam tikrus smegenų pakitimus – insultą, smegenų auglį, kurie gali paaiškinti demencijos atsiradimą.

Magnetinis rezonansas (MR) – yra pranašesnis metodas nei KT bei matomas aiškesnis smegenų vaizdas. Kai kurie tyrimai rodo, jog magnetinės tomografijos metu įmanoma išmatuoti hipokampusą, kurio sumažėjimas yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos rodiklių. Deja, šis metodas dar nėra taikomas, kol kas tik tyrinėjama.

Vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija – tai gali būti patikima priemonė diagnozės nustatymui. Šio tyrimo metu suleidžiama į veną radioaktyvios medžiagos, kuri kraujo tėkmės pagalba nukeliauja į smegenų kraujagysles. Smegenų radiospinduliuotę užfiksuoja gamakamera, kuri sukasi aplink tiriamojo paciento galvą. Ligos pradžioje pakitimai gali būti matomi tik vienoje smegenų dalyje, vėliau pakenkiamos abi. Pakitimai smegenyse matomi tik atsiradus psichologiniams simptomams, tad šis metodas nėra informatyvus labai ankstyvose demencijos stadijose. Šis tyrimas ypač tinkamas diagnozuojant frontalinę demenciją, tuomet stebimas ryškus kraujotakos sumažėjimas kaktinėje smegenų dalyje.

Elektroncefalografija (EEC) – šio tyrimo metu randami pakitimai smegenyse, tačiau jie nėra specifiniai ir nėra būdingi tik Alzheimerio ligai, tad remtis vien šiais tyrimais negalima.

Tad Alzheimerio diagnozės nustatymui būtina remtis visais įmanomais tyrimo rezultatais, o ypač ligos pradžioje. Remiamasi tiek paciento ligos istorija, tiek surinkta informacija iš artimųjų, paciento laboratoriniais tyrimais, psichologiniais testais, KT/MR. Jei pacientui įtariama Alzheimerio liga pačioje ligos pradžioje, būtina pacientą ištirti kelis kartus su 4-5 mėnesių pertrauka, kad būtų aiškiau pastebimas ligos progresavimas.

Medikamentinis gydymas

Apsaugoti arba sumažinti smegenų pakenkimą

Šiuo metu aktyviai tiriama, kokį poveikį ligos progresavimui turi beta amiloidinis baltymas. Žinoma, jog jis veikia smegenis toksiškai bei ieškoma būdų kaip jį pakeisti. Buvo sukurta vakcina prieš Alzheimerio ligą, tačiau ji nedavė sėkmingų rezultatų. Taip pat eksperimentuota su estrogenais, tačiau tyrimai buvo prastos kokybės bei nesulaukta didelio teigiamo efekto.

Šiek tiek vilčių teikia vitaminas E, kuris veikia kaip antioksidantas. Dvejų metų tyrimai atskleidė neblogus rezultatus, tad kai kurie mokslininkai siūlo šį vitaminą įtraukti į gydymą.

Kelios studijos atliktos bandant ginkmedžio lapų (Ginkgo biloba) ekstraktą, gydant lengvą bei vidutinę Alzheimerio ligą. 12 mėnesių tyrimai atskleidė nedidelį, tačiau pastebimą simptomų sumažėjimą.

Simptominis gydymas

Donezepil (Aricept) – šis vaistas skirtas simptomų lengvinimui, sergant lengva ar vidutine Alzheimerio ligos forma. Manoma, jog vaistas nepasižymi ilgalaikiu poveikiu. Šis vaistas turi ne daug pašalinių efektų ir jie gana retai pasireiškia. Gali pasitaikyti pykinimas, viduriavimas, raumenų spazmai, rečiau galvos svaigimas, širdies ritmo sutrikimai. Vaistas gaminamas tablečių forma, vartojama po vieną tabletę kartą dienoje.

Rivastigmin (Exelon) – kitas labai panašus vaistas, būdingos tos pačios pašalinės reakcijos kaip Aricept. Vaistas vartojamas 2 kartus paroje arba klijuojamas ant kūno pleistro forma.

Reminyl – trečiasis vaistas naudojamas Alzheimerio ligos simptomatikai lengvinti, tabletės geriamas du kartus paroje. Taip pat panašus veikimas bei būdingos panašios pašalinės reakcijos.

Šie trys vaistai pasižymi gana efektyviu simptomų lengvinimu apie 50 proc. sergančiųjų Alzheimerio liga. Šie vaistai ligos neišgydo, tačiau pacientai išlieka labiau budrūs, ilgiau išlaiko dėmesį ir būna aktyvesni. Gali šiek tiek pagerėti atmintis, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Gali pagerėti gebėjimas atlikti įprastus kasdieninius darbus namuose, padidėti iniciatyvumas. Kai kuriems gali sumažėti haliucinacijų pasireiškimas. Deja, vaistų poveikis gali trukti 1-2 metus, kai kuriems šiek tiek ilgiau. Kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai trunka teigiamas vaistų poveikis, nėra žinoma, kodėl vieniems žmonėms teigiamas efektas pasireiškia dažniau, o kodėl kitiems šie vaistai yra visiškai neefektyvus. Kai kuriems pacientams gydymas šiais vaistais nutraukiamas po 3-4 mėnesių, nesulaukus teigiamo efekto. Vis dar nėra žinoma, kaip šie vaistai veikia pažengusias Alzheimerio ligos formas.

Ebixa (Axura) – naujas vaistas, kuris skirtas pacientams, sergantiems pažengusia demencijos forma, simptomams lengvinti. Šis vaistas pasižymi kitokiu veikimu, nei anksčiau trys aprašytieji vaistai. Šiuo metu rezultatai rodo, jog 1 iš 5 pacientų, fiksuojamas teigiamas poveikis. Efektas vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.

Šaltinis:

K.Engedal Demens og Alzheimers sykdom, Demensomsorgens ABC hefte 3, 2017

 

 

Kaip bendrauti su žmonėmis, kurių susilpnėjusi klausa

veidas

Klausa – viena iš svarbiausių žmogaus jutimo funkcijų, kuri padeda bendrauti su kitais žmonėmis bei orientuotis aplinkoje. Klausa informuoja apie tai, kas vyksta aplink mus ir šalia mūsų, net ir nematant to akimis. Klausos pagalba bendraujame su kolegomis darbe, susirinkimuose, kalbame telefonu. Laisvalaikiu maloniai šnekučiuojamės su draugais, žaidžiame su vaikais, žiūrime kartu filmą. Klausa mums padeda saugiai orientuotis aplinkoje ir įspėja apie artėjantį pavojų – eidami gatve išgirstame įspėjančius signalus, tvankią dieną – griaustinį. Išgirdę telefono ar durų skambutį žinome, jog kažkam reikia mūsų dėmesio. O klausydamiesi mums patinkančios muzikos, bangų mūšos, čiažančių rudeninių lapų po kojomis, čiauškiančių vaikų dauguma patiria malonius jausmus. Jei klausa nesutrikusi, smegenų pagalba esame informuojami iš kurios pusės garsas sklinda.

Dėl įvairių ausų ligų, gripo, meningito komplikacijų, kenksmingų darbo sąlygų – kai dirbama dideliame triukšme, sprogimų, ototoksinių vaistų vartojimo klausa gali susilpnėti arba net visai pradingti. Klausa taip pat silpnėja su amžiumi, manoma, jog senatviniai klausos pakitimai prasideda virš 60 metų, o pusei 80 metų žmonių klausa yra susilpnėjusi tiek, jog reikalingas klausos aparatas. Sutrikus klausai, žmogui pasidaro sunkiau orientuotis aplinkoje, bendrauti su aplinkiniais, o tai gali skatinti socialinę izoliaciją, slogią nuotaiką, nepasitikėjimą savimi. Slaugytojai taip pat dažnai jaučiasi beviltiškai, kai blogai prigirdinčiam žmogui reikia perduoti informaciją, susijusią su jo gydymu ar slauga. Čia reikalingas supratimas bei kantrybė, tad keletas praktiškų patarimų:

  • Nepradėkite kalbėti tol, kol nebūsite įsitikinę, jog žmogus jus pastebėjo ir supranta, jog norite jam kažką pranešti.
  • Įsitikinkite, jog žmogus jus gerai mato. Silpnai prigirdintiems žmonėms labai svarbu matyti žmogaus veidą, jo išraišką, o ypač burnos sritį.
  • Atsistokite arčiau žmogaus, bet nėra būtinybės šnekėti labai priartėjus prie veido.
  • Pašalinkite iš aplinkos trikdančius garso šaltinius – išjunkite muziką, radiją, televizorių ar skambantį telefoną.
  • Kalbėkite ramiai ir šiek tiek lėčiau. Naudokite paprastus, trumpus sakinius.
  • Kalbėkite šiek tiek garsiau, bet jokiu būdu nerėkite.
  • Kalbėkite aiškiai ir truputį daugiau naudokite lūpas tardami garsus, bet nepersistenkite.
  • Jei tai ką pasakėte žmogus nesuprato, pakartokite. Jei vistiek neišgirdo, išreikškite tai kitais žodžiais, parodykite su pirštais, naudokite kūno kalbą.
  • Kalbėdami neužsidenkite burnos ranka ar medicinine kauke, nekramtykite gumos.
  • Jei prie silpnai prigirdinčio žmogaus stovite keliese, visada kalbėkite po vieną.
  • Patiriamas skausmas taip pat gali susilpninti klausą, kenčiant skausmą sunkiau susikoncentruoti.
  • Jei žmogaus regėjimas geras, galite pateikti informaciją raštu.
  • Visada pagalvokite apie žmogaus privatumą. Kalbant garsiau nei įprastai, žmogaus ligos istorija ar slaugos problemos gali tapti viešos kitiems pacientams. Norėdami išsaugoti žmogaus privatumą, pasirinkite pokalbiui atskirą kambarį.

Šaltinis: Demensomsorgens ABC hefte 6, 2017

 

Antibiotikai. Ką būtina žinoti apie jų vartojimą?

anti

1928 metais Aleksandras Flemingas atrado pirmąjį antibiotiką – peniciliną. Šis atradimas išgelbėjo daugelio žmonių gyvybes bei atvėrė naują antibiotikų erą. Šiandien gydymas ligoninėse sunkiai įsivaiduojamas be antibiotikų. Jais gydomos pneumonijos, gerklės bakteriniai uždegimai, odos ligos, antibiotikų paskiriama profilaktiškai prieš operacijas. Atrodo, jog bakterijos tapo nebe tokios klastingos žmonijai, tačiau Darvino natūralios atrankos principai galioja visiems gyviems organizmams. 2015 metais Pasaulinė Sveikatos Organizacija išplatino informaciją apie bakterijas, kurios tampa rezistentiškos (atsparios) antibiotikams, kai jų vartojama per daug ir ne pagal paskirtį. Šiandien rezistentiškumas antibiotikams kelia vis didesnį rūpestį, o mokslininkai prognozuoja, jog gali ateiti tokia diena, kai mes nebeturėsime antibiotikų gydyti net paprastoms infekcijoms.

Kas yra antibiotikai?

Antibiotikai – tai vaistai, kurie sunaikina bakterijas arba užkerta kelią jų augimui bei dauginimuisi. Antibiotikai virusų neveikia. Pats populiariausias antibiotikas – penicilinas. Vėliau jo pagrindu atsirado kitų antibiotikų – ampicilinas, amoksicilinas, benzylpenicilinas. Jie  veikia įvairių rūšių bakterijas bei skiriama skirtingoms infekcijoms gydyti. Šiandien medicinoje sutinkamos 7 didelės antibiotikų grupės ir priskaičiuojama per 100 jų rūšių, priklausomai nuo gamintojo bei sudėties.

Kaip veikia antibiotikai?

Antibiotikai veikia vienu iš šių būdų:

  • Bakteriocidiškai – bakterijos užmušamos. Šiuo atveju bakterijos ląstelės sienelė ar pati ląstelė suardoma. Penicilinas pasižymi bakteriocidiniu poveikiu.
  • Bakteriostatiškai – sutrikdomos gyvybiškai svarbios bakterijų funkcijos ir užkertamas kelias jų formavimuisi.

Antibiotikų pritaikymas

Antibiotikai skiriami gydyti infekcijoms, kurias sukėlė bakterijos, grybai arba parazitai. Antibiotikai virusų neveikia.

Susirgus, būtina išsiaiškinti, kas sukėlė infekciją. Daugumą peršalimo ligų – gerklės uždegimą, slogą, sukelia virusai, tad šiuo atveju antibiotikai nereikalingi. Vartojant antibiotikus ne pagal paskirtį arba per dažnai, kyla rizika, kad bakterijos taps rezistentiškos (atsparios) antibiotikams.

Plataus spektro antibiotikai skiriami gydyti dideles, išplitusias infekcijas. Mažesnio spektro antibiotikai veikia tik tam tikros rūšies bakterijas. O taip pat vieni antibiotikai veikia aerobines bakterijas (bakterijos, kurių gyvavimui reikalingas deguonis), kiti – anaerobines (bakterijos, kurių gyvavimui deguonis pražūtingas).

Kai kuriais atvejais antibiotikai paskiriami profilaktiškai prieš chirurgines intervencijas – pilvo, ortopedines operacijas.

Antibiotikų pašaliniai reiškiniai:

  • Viduriavimas – tai vienas dažniausių antibiotikų sukeliamų pašalinių reiškinių. Paprastai viduriavimas atsiranda dėl Clostridium difficile bakterijų išvešėjimo. Šių bakterijų randama sveiko žmogaus žarnyne, kurios gyvuoja kaip natūrali žarnyno flora. Pavartojus antibiotikų, o ypač klindamicino, linkomicino, cefalosporinų, šios bakterijos išveša ir gali atsirasti viduriavimas. Patekusios į aplinką klostridijos gali susargdinti aplinkinius ir sukelti gyvybei pavojingas infekcijas. Nuo šios infekcijos gali apsaugoti probiotikų, jogurtų su aktyviomis bakterijų kultūromis vartojimas, o taip pat  labai svarbu rankų higiena, dezinfekcija.
  • Kiti virškinamojo trakto sutrikimai: pykinimas, vėmimas, spazmai. Prieš vartojant antibiotikus būtina išsiaiškinti, ar galima juos vartoti su maistu. Nedidelis maisto kiekis kartu su antibiotikais mažiau dirgina virškinamąjį traktą, o ypač vartojant amoksiciliną, doksicikliną, tačiau tetracikliną būtina gerti ant tuščio skrandžio.
  • Burnos, virškinamojo trakto, makšties grybelinės infekcijos.
  • Alergija – kai kuriems žmonėms išsivysto alergija antibiotikams, dažniausiai penicilinui. Alergija gali pasireikšti odos bėrimu, liežuvio ir veido ištinimu, kvėpavimo sutrikimu. Šios alerginės reakcijos gali būti labai pavojingos – ištikti anafilaksinis šokas, tuomet prireiks skubios medicininės pagalbos. Apie turimą alergiją visada būtina pranešti gydytojui, o taip pat apie tai turi būti pažymėta medicininėje kortelėje ar ligos istorijoje.

Retesni pašaliniai reiškiniai – akmenų susidarymas inkstuose dėl sulfanilamidų, krešėjimo sutrikimai dėl cefalosporinų, jautrumas šviesai dėl tetraciklino, kurtumas dėl eritromicino ar aminoglikozidų vartojimo.

Antibiotikų sąveika

Prieš pradedant vartoti antibiotikus, būtina informuoti gydytoją apie kitus vartojamus vaistus, vitaminus ar žolinius preparatus. Paprastai vartojant antibiotikus būtina visiškai atsisakyti alkoholio. Alkoholio ir antibiotikų kombinacija gali sukelti stiprius galvos, skrandžio skausmus, karščio pylimą, pykinimą.

Kai kurie antibiotikai sumažina kontraceptinių tablečių efektyvumą, tad tuo metu patariama naudoti papildomas apsaugos priemones.

Cefalosporinai gali padidinti kraujavimo riziką, jei jie vartojami kartu su heparinu ar orfarinu.

Tetraciklinų negalima vartoti kartu su pieno produktais.

Antibiotikų vartojimas

Antibiotikai gali būti vartojami per burną (per os), leidžiami ar lašinami į veną, taip pat injekuojami į raumenis arba barstomi, tepami, lašinami tiesiogiai ant pakenktos vietos.

Dauguma teisingai parinktų antibiotikų pradeda veikti po poros valandų. Pradėjus gydymą antibiotikais svarbu išgerti visą paskirtą antibiotikų kursą. Neretai pacientai po kelių dienų pasijunta geriau ir nutraukia jų vartojimą, galvodami jog pasveiko, tačiau bakterijos gali sugrįžti ir smogti stipresne infekcija.

Antibiotikai vartojami nustatytomis valandomis, kad kraujyje būtų pastovus vaistų kiekis. Jei pamirštama išgerti antibiotikus nustatytą valandą, tuomet būtina juos išgerti iš karto prisiminus, tačiau jei iki sekančios antibiotikų dozės liko ne daug laiko, pamirštą dozę reikėtų praleisti ir išgerti naują. Dvigubos antibiotikų dozės vartoti nepatartina.

Jei praleidžiamos dvi ar daugiau dozių, būtina informuoti gydytoją. Laiku išgerti antibiotikus  gali padėti įrašytas priminimas telefone, darbo kalendoriuje arba kai antibiotikų vartojimas susiejamas su tam tikrais kasdieniais veiksmai (išsivalius dantis, per vakarienę ir t.t.).

Rezistentiškumas antibiotikams

superbug

Vis daugiau bakterijų tampa rezistentiškos (atsparios) antibiotikams. Tai kelia didelį susirūpinimą PSO bei medikams. Niūriausiose prognozėse numatoma, jog gali ateiti tokia diena, kai bakterijų nebeveiks jokie antibiotikai, o paprastas sodininko įsidūrimas į pirštą, apendicito operacija, organų transpantacija ar gimdymas gali baigtis tiesiog mirtimi.

 „Superblakės“ – taip šiandien vadinamos bakterijos, kurios atsparios daugeliui antibiotikų. Viena iš jų plačiau pažįstama MRSA infekcija. Prieš keletą metų JAV aprašytas atvejis, kai moteris svečiuodamasi Indijoje susilaužė šlaunikaulį bei Indijoje ilgą laiką buvo gydoma ligoninėse dėl kaulo infekcijos. Kai pagaliau moteris grįžo  namo į JAV, konstatuota nemaloni tiesa, jog nėra antibiotikų, išgydyti šiai rezistentiškai klebsiela infekcijai, tad moteris mirė nuo sepsio nesulaukusi gydymo.

Šiuo metu pastebima, jog vis sunkiau gydymui pasiduoda lytiniu keliu plintanti gonorėja. Vos keli vaistai belikę, kurie gali išgydyti tuberkuliozę – tai liga, kurios gydymui naudojama ypač daug vaistų bei nuolat daugėja antibiotikams rezistentiškų formų.

Pietų Azijoje atrasta nauja grėsminga bakterija, pavadinta NDM – 1. Ši superblakė rezistentiška karbapenemams ir randama E.coli ir klebsiela bakterijose. Tai Naujojo Delio Metallo – beta – laktamazė – 1 (NDM – 1) bakterija. Tai iš Indijos atkeliavusi superblakė, kuriai pradžią davė prastos sanitarinės sąlygos šioje šalyje bei neatsakingas antibiotikų vartojimas.  Šio supermonstro neveikia jokie antibiotikai. Deja, žmonėms keliaujant, ši superblakė jau plinta už Indijos ribų. Registruoti šios superbakterijos atvejai Jungtinėje Karalystėje, JAV.

Bakterijos per daugelį metų prisitaikė prie cheminių medžiagų, kurios turėdavo jas nužudyti ir įgijo atsparias, o mums žmonėms grėsmingas formas. Darvino natūralios atrankos principai galioja visiems gyviems organizmams, o taip pat ir bakterijoms. Tai neišvengiamas fenomenas, kuris gali būti tik sulėtintas. Mūsų kaip slaugytojų užduotis – informuoti visuomenę, savo pacientus apie tinkamą antibiotikų vartojimą  – antibiotikais gydoma tik paskyrus gydytojui, antibiotikai vartojami reguliariais intervalais per parą, turi būti suvartojamas visas paskirtas antibiotikų kursas, savo antibiotikų neskolinti kaimynams, draugams ir pačiam nesiskolinti iš kitų. O taip pat labai svarbu fizinis aktyvumas, adekvati mityba, rankų plovimas – stiprindami imunitetą, rūpindamiesi savo kūnu ir sveikata, rečiau sirgsime.

Šaltiniai:

http://dailynurse.com/teach-patients-antibiotics/

https://nurse.org/articles/superbugs-nurses-and-antibiotic-resistance/

www.bbc.com/news/health-21702647

http://www.confidenceconnected.com/blog/2017/01/09/what-should-patients-know-about-antibiotics/

https://www.nhs.uk/chq/Pages/860.aspx?CategoryID

https://nhi.no//sykdommer/infeksjoner/diverse/antibiotika/

https://www.huffingtonpost.com/the-conversation-africa/seven-hard-facts-about-an

 

Apkalbos darbe

gossip

Norman Rockwell iliustracija

Be abejo, žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip lengva tylėti kaip kalbėti. Tačiau patirtis aiškiai rodo, kad žmonėms sunkiausia suvaldyti savo liežuvį.

Benedictas Spinoza

Apkalbos – reiškinys senas kaip pasaulis. Senovėje, kai žmonės dar gyveno gentimis, dalinimasis informacija bei naujienomis užtikrindavo didesnį jų budrumą, o kartu ir ilgesnę gyvenimo trukmę. Antropologai teigia, jog apkalbų dėka žmonių tarpusavio ryšiai tapo glaudesni.

Pasak daktaro Jack Levin, knygos „Apkalbos: samčio viduje“ (Gossip: The Inside Scoop) autoriaus, šių dienų apkalbos gali teigiamai veikti mūsų emocinę sveikatą. Jis rašo, jog nors žmogaus apkalbėjimas gali būti kenksmingas reiškinys, tačiau apkalbos susieja tvirtesniais ryšiais įvairias socialines grupes bei verslo tinklus. Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodytų, jog tie, kurie atsisako dalyvauti apkalbose, bus negailestingai izoliuoti ir pašalinti iš grupės. Bet ar tai turėtume toleruoti?

Apkalbos tarp darbuotojų ligoninėse, pirminės sveikatos priežiūros centruose ypač dažnas reiškinys. Pastebėta, jog neigiamos apkalbos dažnesnės mažesniuose, uždaruose skyriuose, kur kolegos vienas su kitu labiau susiję artimais tarpusavio santykiais. Jei pradžioje apkalbos gali atrodyti kaip menkniekis, vėliau jos gali plisti tarsi virusas ir užnuodyti darbo psichologinį klimatą. Tai gali prasidėti kelių bendradarbių replikomis, komentarais, o vėliau tapti įprastu kasdieniu reiškiniu. Į apkalbas lengvai įsitraukia jauni, nepatyrę slaugytojai, apkalbų dėka jie jaučiasi pripažinti bei priimti į kolektyvo ratą.  Kartais apkalbų dalyviai pasirenka pasyvųjį vaidmenį, tiesiog stovi ir klausosi. Pasak neurologijos mokslų daktarės Berit Brogaard, apkalbos darbe – tai jėgos ir galios žaidimai bei tiesiausias kelias į patyčias.

Pastebėjęs, jog apkalbos darbo vietoje tampa problema, vadovas privalo  į tai reaguoti, nes tai susiję su morale, komunikacinio pasitikėjimo mažėjimu bei lemia dažną darbuotojų kaitą.

Kaip elgtis vadovui pastebėjus apkalbas?

  • Susitikite tiesiogiai su apkalbų skleidėjais. Vienas vadovas, susidūręs su apkalbomis, visiems savo darbuotojams išplatino elektroninį laišką, kuriame nurodė, jog apkalbos skyriuje nebus toleruojamos. Tačiau šis būdas nėra pats geriausias, nes neprieinama tiesiogiai prie reikalo esmės. Geriausia – akis į akį susitikti su paskalų nešiotojais ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad tai ką aš matau ir girdžiu man nepatinka. Stebėkite jų reakciją. Neretai sulaukiama atsakymo, jog tai daro visi, ne tik aš. Tuomet svarbu pabrėžti, jog apkalbos tapo didžiule problema skyriuje, todėl jūs iniciavote šį pokalbį. Pokalbiui pasirinkite atskirą kabinetą, kur jūsų pokalbis nebūtų girdimas kitiems. Paaiškinkite, jog apkalbos sukuria daug priešiškumo tarpusavyje, o dėl to gali nukentėti pacientai, kuriais rūpintis yra tiesioginė jūsų visų pareiga. Neretai į apkalbas įsitraukia darbuotojai, kurie pasižymi žema saviverte ir apkalbomis siekia dėmesio sau.  Pasakykite, jog jūs vertinate juos kaip savo darbuotojus, tačiau nebenorite, kad apkalbos tęstųsi bei išgaukite iš jų pasižadėjimą, jog jie nebeskleis apkalbų darbo vietoje. Jei reikalai krypsta į gerąją pusę, visada pagirkite savo darbuotojus, palaikymas jiems reikalingas.
  • Personalo susirinkime aptarkite apkalbų problemą. Po individualaus pokalbio, sekantis žingsnis- aptarti susidariusią padėtį su visu kolektyvu. Paaiškinkite, jog tai ne tik neigiamai veikia tarpusavio santykius kolektyve, bet ir trukdo darbui bei lemia didžiulę darbuotojų kaitą, o tai kelia grėsmę stabilumui.
  • Neigiamas apkalbas keiskite teigiamomis. Atsikratyti apkalbų visiškai – neįmanoma, tad vienintelis būdas – neigiamas apkalbas keisti teigiamomis. Žmonės gali ir turėti kalbėtis, tačiau apkalbos turi būti teigiamos. Puikus būdas patikrinti ar jūsų apkalbos teigiamos, tiesiog iškelti sau klausimą, ar galėčiau pasidalinti šia informacija su tuo, kurį aš dabar apkalbu. Jei taip, vadinasi viskas tvarkoje. Teigiamų apkalbų pavyzdžiu galėtų būti sėkminga pasveikimo, išgelbėjimo istorija, sėkmingas kolegos pranešimas konferencijoje, koordinuoti kolegos veiksmai ekstremalios situacijos atveju arba puikiai išspręsta sunki situacija. Tokio lygio apkalbos veikia stiprinančiai bei labai pagerina psichologinį klimatą skyriuje.
  • Neapkalbėkite patys. Vadovas modeliuoja santykius skyriuje, o darbuotojai perima vadovo elgesio stilių. Vadovas negali skleisti paskalų, o tuo labiau dalyvauti juose kaip pasyvus klausytojas. Jei dažnai pagaunate save, jog tai darote, atminkite – tai turi liautis. Vadovas negali skleisti neigiamos informacijos apie savo darbuotojus, tai morališkai žema.  Būkite pasiekiamas, atviras bei teisingas savo personalui, dalinkitės informacija.Tai sukurs sveikesnę darbo aplinką, atsiras daugiau pasitikėjimo vienas kitu bei užtikrins sklandesnį darbą. Išgirdę neigiamas apkalbas, iš karto jas sustabdykite, pasakydami, kad tai netinkamas elgesys. Tai gali būti nemenkas iššūkis, tačiau įveikiamas.

Kaip nutraukti apkalbų grandinę slaugytojams?

  • Pakeiskite pokalbio temą. Kuo labiau apkalbų skeidėjų klausomasi, tuo labiau jie „linksminasi“ jas skleisdami, o apkalbų diapazonas nuolat kinta ir plečiasi. Norėdami užkirsti kelią apkalboms, pakeiskite pokalbio temą. Imkite kalbėti apie orą, šiandienines aktualijas, naujus tobulinimosi kursus ir kt. Jei tai nesuveikia, tuomet paklauskite paskalų skleidėjo, kaip jis laikosi, kaip sekasi, kas naujo jo gyvenime. Žmonės mėgsta, kai jais domimasi. Paprastai ši strategija suveikia.
  • Pasišalinkite. Neretai pasitaiko situacijų, kai jūs netikėtai atsiduriate kolegų apkalbos ratelyje ir esate priverstas jų klausytis. Šiuo atveju geriausia strategija – pasišalinti. Pasakykite, jog jūs turite kažką dabar padaryti, atlikti ir atsiprašę nueikite. Toks pasišalinimas siunčia netiesioginę žinutę kolegoms, jog jums neįdomu dalyvauti apkalbose. Tačiau iškyla kitas pavojus – sekančiu apkalbos objektu galite tapti jūs. Jei jaučiate, jog kolegų elgesys su jumis pasikeitė ir tai jums kelia rūpesčių, tuomet susitikite akis į akį su apkalbų skleidėju ir ramiai, nesikarščiuodami atvirai pakalbėkite. Jei tai nepadeda, tuomet kreipkitės pagalbos į vadovą.
  • Neskleiskite apkalbų. Labai sunku susilaikyti nepapasakojus kitam kolegai apie naujus slaugytojos ir gydytojo santykius arba pasijuokt iš kolegos, kuris per vakarėlį padaugino alkoholio, tačiau tai morališkai žema ir jums kaip slaugytojui garbės neprideda. Privalote dirbti su savimi, kad jūsų elgesys pasikeistų. Didelis pavojus iškyla tuomet, kai imamos skleisti apkalbos apie pacientus, jų sveikatos būklę. Tai konfidencialumo pažeidimas, o už šios informacijos paviešinimą gali grėsti administracinė atsakomybė. Tad geriausia išeitis susitelkti vieningam komandiniam darbui, būti profesionalais savo darbo srityje ir vengti neigiamų apkalbų.

Šaltiniai:

http://www.emergingrnleader.com/dealing-with-negative-gossip/

https://www.forbes.com/sites/lisaquast/2013/10/14/new-managers-5-ways-to-stop-negative-office-gossip/#13ca33e1431b

 https://www.nursechoice.com/traveler-resources/three-dangers-of-nurses-station-gossip/

https://nurseslabs.com/when-nurses-gossip-on-the-floor-3-things-you-can-do-to-stop-the-behavior/

http://nordic.businessinsider.com/how-to-deal-with-gossip-at-work-2017-3?r=UK&IR=T

 

 

 

 

Problemos Langerhanso salose

islets

Langerhanso salelės kasoje

Lapkričio 14 dieną visame pasaulyje minima Pasaulinė diabeto diena. Liūdna, tačiau sergančiųjų skaičius šia liga nuolat auga. PSO duomenimis cukriniu diabetu pasaulyje serga 1 iš 11 suaugusiųjų. Lietuvoje cukriniu diabetu serga beveik 117 tūkstančių žmonių arba kas 20 Lietuvos gyventojas. Iš jų 10 proc. sudaro sergantieji pirmojo tipo diabetu, kuris atsiranda dėl autoimuninio kasos beta ląstelių pažeidimo. Tai dažniausiai jaunų žmonių liga, kuria susergama iki 40-45 metų. Šiuo metu Lietuvoje pirmojo tipo diabetu serga apie 400 vaikų iki 14 metų.

Pirmuosius aprašus apie diabeto ligą randama Egipto rankraščiuose 1500 m.pr.Kr. Tuo metu diabetas buvo apibūdinamas kaip liga, kurios metu išsiskiria ypač daug šlapimo. Šią ligą egiptiečia gydė  keturių dienų dieta, kurios metu buvo siūloma vartoti nuovirą iš kaulų, grūdų, smėlio, švino bei žemės.

Iki 1920 metų sergantieji pirmojo tipo diabetu gyveno labai trumpai, po pirmųjų ligos požymių pasireiškimo, žmonės mirdavo  po 6-12 mėnesių. Paprastai tik labai griežta dieta, svorio sumažinimas šiek tiek pailgindavo gyvenimo trukmę.

Iki insulino injekcijų atradimo pacientus buvo bandoma gydyti dieta be angliavandenių, tačiau po tokio gydymo pacientai mirdavo dėl kacheksijos (išsekimo) arba ketoacidozės.

Maža sritis – didelės problemos

Cukrinis diabetas atsiranda dėl kasos pažeidimo. Kasoje randama apie 1 milijonas specialiųjų ląstelių, kurios vadinamos Langerhanso salelėmis. Tai labai mažos, išplitusios po visą audinį ir turinčios aiškias ribas endokrininės ląstelės. Jas pirmasis aprašė vokiečių patologas Paul Langerhans 1869 metais.

Šiose salelėse vyksta hormonų gamyba, be to beta ląstelės gamina hormoną insuliną. Insulinas veikia tarsi ląstelių raktas, jis „atrakina“ ląsteles, kad gliukozė, kurią gaunama su maistu patektų į ląsteles ir jos gautų energijos.

Susirgus 1 tipo diabetu, imuninė sistema pradeda neatpažinti beta ląstelių kasoje, jas atakuoja ir sunaikina kaip svetimkūnius. Šio tipo diabetui būdinga stipriai išreikšta simptomatika, tad diagnozė nustatoma labai greitai.

Sergant 2 tipo diabetu, sumažėja insulino jautrumas raumenyse bei kepenų ląstelėse. Šio tipo diabetas taip pat išsivysto ir dėl sumažėjusios insulino gamybos kasoje. Priešingai nei 1 tipo diabetas, šio tipo diabetas insulinu gydomas  ne taip dažnai.

Insulino atradimas

Prieš beveik šimtą metų medicinoje padarytas revoliucingas atradimas – pradėtas gydymas insulinu. Leonard Thomsen – tai 14 metų berniukas iš Toronto, kuris sirgo 1 tipo sunkia diabeto forma. 1922 metų sausio 23 dieną jis tapo pirmuoju žmogumi, kuriam buvo suleista insulino ekstrakto gauto iš galvijų kasos. Kitą dieną jam buvo suleista dar dvi injekcijos, ir gliukozės kiekis kraujyje žymiai sumažėjo. Bandymas reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje insulino injekcijomis buvo sėkmingas, o berniukas išgyveno iki 1935 metų.

Tais pačiais metais kita, diabetu serganti mergina, Elisabeth Evans Hughes, artėjant savo penkioliktajam gimtadieniui taip pat tapo insulino recipientė. Insulino dėka ši moteris išgyveno iki 73 metų, susilaukė vaikų ir anūkų.

Elizabeth-Hughes_adult

Elisabeth Evans Hughes – viena iš pirmųjų pacientų, pradėtų gydyti insulinu 1922 m.

Insulino atradimo autoriai – gydytojai bei mokslininkai, subūrę taip vadinamą Toronto grupę. Pagrindiniai jos veikėjai – Frederick Banting, Charles Best, James B. Collip bei J.R.Macleod. Toronto universitetas savo išradimą patentavo, o nuo 1923 metų insulinas imtas naudoti visame pasaulyje. Šis išradimas apdovanotas Nobelio premija.

Vystymasis

Po insulino injekcijų atradimo, sergančiųjų diabetu gyvenimo trukmė žymiai pailgėjo, tačiau daug problemų kėlė vėlyvosios diabeto komplikacijos. O ypač tiems pacientams, kurie buvo pradėti gydyti insulinu vėlesnėse ligos stadijose.

1936 metais buvo atrasta, jog insulino veikimas pailgėja pridėjus specialaus baltymo protamino. Po 10 metų, 1946 metais, du tyrinėtojai sukūrė kristalinį protamininsuliną.

1970 metais buvo sukurtas švaresnis insulinas, kuris nesukeldavo antikūnių reakcijos, tad  retesnės pasitaikydavo alerginės reakcijos. 1982 metais kiaulės insulinas buvo sėkmingai transformuotas į žmogaus insuliną.

Gliukozės matavimai

Apie 1980 metus atsiranda pirmosios juostelės, matuojančios gliukozės kiekį kraujyje. Kiek vėliau atsiranda ir gliukozės kiekį kraujyje matuojantys aparatai, tačiau tuo metu jie buvo labai brangūs.

Iki tol pacientai būdavo guldomi į ligoninę, matuojamas gliukozės kiekis kraujyje ligoninėje bei sudozuojamas insulinas 3-6 mėnesiams iki sekančios kontrolės. Deja, tai nebuvo labai efektinga. Atsiradus gliukozės matavimo juostelėms, pacientams tampa lengviau kontroliuoti savo ligą bei aktyviau dalyvauti savo gydyme.

Beje, juostelės, parodančios gliukozės buvimą šlapime, naudotos plačiai, tačiau tai nebuvo labai tikslus metodas bei neatspindėjo gliukozės kiekio kraujyje.

Cukrinis diabetas šiandien

Praėjus beveik šimtai metų po insulino injekcijų atradimo, šis vaistas išlieka  vienas pagrindinių 1 tipo diabeto gydymui ir šiomis dienomis. Tiesa, situacija labai pagerėjo atradus įvairaus veikimo trukmės, skirtingų veikimo mechanizmų insulinų. JAV šiuo metu naudojama apie 20 rūšių insulinų. Nuo 2015 metų JAV naudojamas inhaliuojamas trumpo veikimo insulinas, kuris tinkamas tik suaugusiems, nerūkantiems ir nesergantiems plaučių ligomis žmonėms.

Šiuo metu mokslininkai aktyviai dirba siekdami sukurti insuliną, kuris veiktų 3-4 dienas, tai sumažintų injekcijų skaičių bei sumažintų komplikacijų riziką.

Kita idėja – išmanusis insulinas, kuris aktyvuotųsi tik tada, kai gliukozės kiekis kraujyje padidėja ir būtų neaktyvus, kai gliukozės ribos normalios. Manoma, jog jo klinikiniai tyrinėjimai galėtų prasidėti penkerių metų laikotarpyje.

Kasos transplantacija dažniausiai rekomenduojama esant labai pažengusiam diabetui, kai kartu atsiranda ir inkstų funkcijos nepakankamumas. Dažniausiai persodinami abu organai – kasa ir inkstai. Po transplantacijos žmogus yra priverstas visą gyvenimą vartoti imunitetą slopinančius vaistus, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, be to nėra visai aišku, kaip kasa sureaguos į imunosupresantus. Langerhanso salelių transplantacija taip pat nėra dažnai taikoma, paprastai reikalingos 2-3 transplantacijos procedūros, nes šios ląstelės labai jautrios, greitai žūva, didelė komplikacijų rizika, žmogus priverstas vartoti imunosupresantus visą gyvenimą, kurie didina infekcijų bei tam tikrų vėžio formų riziką.

 Šaltiniai:

Ann- Kristin B.Helmers Problemene på de langerhanske øyer, Sykepleien, 2016 06

 Amanda Perkins Insulin basics, Nursing made incredibly easy, 2017

https://www.tv3.lt/naujiena/924468/cukrinis-diabetas-plinta-lyg-epidemija-lietuvoje-net-kas-antras-nezino-kad-serga

https://transplant.surgery.ucsf.edu/conditions–procedures/islet-transplant-for-type-1-diabetes.aspx

Perlipti per save

3 ske

Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.

Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?

Nemalonūs kvapai

Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.

Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam  –  žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją

Nemalonūs vaizdai

Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.

Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina.  Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?

Pavojus užsikrėsti

Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.

Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei  prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.

Prisilietimas prie mirties

Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.

Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.

Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar  atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.